Narbutas priesaiką priskyrė aukoms, nes ją aiškino kaip geranorišką savo paties sąžinės auką. Narbutas teigė, kad lietuviai priesaikomis šaukėsi dievų liudytojų, sakydami „dėl Dievo“ arba „Kad man Periamas sumusztu“.
Toliau net matysi\nme, kad jie turėjo nuodėmių išpažinimo dieną.\nPriesaikos\nPrie aukų priklauso ir priesaika, kadangi tai geranoriška\nsavo paties sąžinės auka. Antikos žmonės duodavo dvejopas\npriesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam\ngalingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Her\nkų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu,\nkreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pa\nbaisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis\nbūdavo toks pat baisus kaip ir anų.
Lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi saky davo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu). Senovės prūsų papročiu prisiekian tysis laikydavo dešinę ranką prie savo gerklės.