zodyno irasas

Priesaika

2 teiginiai2 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 2 teiginiai ir visi 2 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–2 iš 2 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Narbutas priesaiką priskyrė aukoms, nes ją aiškino kaip geranorišką savo paties sąžinės auką.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 321

Toliau net matysi\nme, kad jie turėjo nuodėmių išpažinimo dieną.\nPriesaikos\nPrie aukų priklauso ir priesaika, kadangi tai geranoriška\nsavo paties sąžinės auka. Antikos žmonės duodavo dvejopas\npriesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam\ngalingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Her\nkų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu,\nkreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pa\nbaisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis\nbūdavo toks pat baisus kaip ir anų.

t-002vidutinis

Narbutas teigė, kad lietuviai priesaikomis šaukėsi dievų liudytojų, sakydami „dėl Dievo“ arba „Kad man Periamas sumusztu“.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 320

Lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi saky davo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu). Senovės prūsų papročiu prisiekian tysis laikydavo dešinę ranką prie savo gerklės.