Municipalinė teisėtvarka siejama su miestų bendruomenių privilegijomis, nuostatais ir atskiru valdymu. Europos miestų kontekste ji apima miestų išsivadavimą iš feodalinių valdovų, o Lenkijos miestų pavyzdžiu siejama su teutonų ir vokiečių miestų teisėmis.
Išsilaisvinę nuo nepakeliamos kašteliono valdžios, Lenkijos miestai, sykiu su teutonų teise suvieniję atleidimą nuo įvairių duoklių ir krašto teisės prievolių, savo pačių teisėtvarką ir atskirą miesto valdymą, jau buvo galingi ir reikšmingi vietinės civilizacijos požiūriu.
Tačiau Kastilijos miestiečiai nepirkįnėjo iš savo ponų jokių privilegijų, jų kūrimosi pradžia buvo netgi garbingesnė: mat Ispanijoje kūrėsi miestų municipalitetai ir, remiantis senuoju vestgotų Kodeksu, pareigūnams buvo suteikiama ypatingų teisių, vien tik norint sustiprinti gynybos priemones saugantis nuo vis dar grėsmingų maurų. Municipaliniai nuostatai Kastilijoje, žinomi jau nuo 1020 metų, beveik vienu amžiumi aplenkė Prancūzijos miestų teisėtvarką.
Šimtą metų tęsėsi vis aršesni ginčai tarp tų dviejų luomų ir baigėsi miestų bendruomenių pergale prieš jų feodalinius valdovus. Pastarųjų miestams suteikiami municipaliniai liudijimai būdavo tik taikos sutartys, kur dažniausiai nugalėtojai, tai yra miestai, diktuodavo sąlygas nugalėtiems baronams.