Ukmergės apskritis – istoriniuose šaltiniuose minima vieta, susijusi su kariniais įvykiais, senaisiais laidojimo paminklais ir kasdienio gyvenimo liudijimais. 1944 m. po apskritį su maždaug 200 partizanų keliavo Juozas Misiūnas, kurio dalinys kovėsi su sovietais. XIX amžiuje aprašytas Ukmergės pilkapis: 1838 m. jį atkasė Karolis Kozakovskis, o kasinėjimai atskleidė didelę pelenų ir apdegusių daiktų liekanų pilną duobę. Prie Obelių ežero esančiame degintiniame kape rasti varpeliai, o prie Šventosios upės – sidabrinė moneta. Ukmergės apskrities socialinį ir religinį gyvenimą papildo duomenys, kad blaivininkai sudarė 84,9 proc. katalikų; be to, J. Pomarnackis liudijo, jog Daugailių palivarką jo šeima nuomojo nuo 1795 metų.
Lietuvos dalis, kuri tuo metu sudarė Ukmergės apskritį.
Teodoro Narbuto teigimu, Peipaus ežero estai žodžiu „Litalain“ taip vadino Lietuvos dalį; XIX a. šaltinio autoriaus laikotarpiu ši dalis sudarė Ukmergės apskritį.
Vokiečių okupacijos metais buvo geležinkelių apsaugos policininkas Kaišiadoryse. 1944 m. įstojo į Vietinę rinktinę. Sovietams pakartotinai okupavus Lietuvą, 1944 m. organizavo partizanų būrį. Su savo maždaug 200 partizanų daliniu J. Misiūnas nuolat keliavo po Ukmergės ir Trakų apskritis ir nevengdamas susidūrimų kovėsi su sovietais.
Sutiksime net ir su Strijkovskiu, jog egzistavę korolanai, arba kuršiųalanų gentis2. Tai, regis, galima įrodyti tuo, jog estai, gyvenantys prie Peipaus ežero, dar ir šiandien lietuvius vadina Litalain ir šiuo žodžiu supranta Lietuvos dalį, kuri dabar sudaro Ukmergės apskritį*. Bet iš viso to negalima daryti jokios kitos išvados, o tik tą, kurią jau minėjome, būtent jog lietuvių ir kuršių jų dabartinėse žemėse gyventa anksčiau, negu atvykėliai alanai davė pradžią šių lydinių susidarymui.
Per daugelį metų taip išaugdavo pilkapiai. Ukmergės pilkapis, kurį 1838 metais atkasė Karolis Kozakovskis, duoda pagrindo tuo tikėti. Tas pilkapis ilgus metus buvo užlietas greta esančio ežero, bet, kai neseniai ta vieta buvo nusausinta ir buvo atlikti kasinėjimai, paaiškėjo, jog pilkapis plytėjo ant didžiulės duobės, kuri beveik visa buvo pilna pelenų ir apdegusių daiktų liekanų2.
Teodoro Narbuto cituojamas J. Pomarnackis nurodė, kad Ukmergės apskrityje esantį ponų Strutinskių Daugailių palivarką jo tėvai nuomojo 53 metus, o nuo 1795 m. nuomojo ir jis su šeima.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
„Daugailių palivarką,— rašė J. Pomarnackis,— kuris yra ponų Strutinskių nuosavybė, Ukmergės apskrityje penkiasdešimt trejus metus nuomojo mano tėvai, o nuo 1795 metų — ir aš su savo šeimyna.
Kitose apskrityse blaivininkų buvo tiek: Panevėžio — 89,4 proc., Šiaulių — 88,6 proc., Telšių — 88,3 proc., Ukmergės — 84,9 proc., Raseinių — 72 proc. ir Kauno 66,5 proc. katalikų4.