Gana vėlai tepatyręs Jogailos ir Vytauto planus, ordino didysis magistras Ulricbas von Jungingenas skubėjo priešui pastoti kelią. Nuo Torno Drevencos krantu iki Loebau (VII. 13) atvedęs savo pulkus, magistras iš pabėgėlių patyrė, jog sąjungininkai, paėmę Gilgenburgą, žygiavo Tannenbergo kryptimi.
Ordino siena su Lietuva nusistojo tik po Tanenbergo mūšio ir Torno taikos (žiūr. 129 psl.). Tada jau išnyko ir nuolatiniai savitarpio puolimai; tiesa, po to dar buvo keletas karų, bet jau kitokio pobūdžio: tai buvo paprasti dviejų valstybių karai, o ne krašto teriojimas.