Bet, pasiekus Šventąją, netoli Ukmergės (ties Pabaisku), jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus Mykolo vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė.
Jos žemupys paliekamas ordinui, nes nuo į vakarus pasukančios Šešupės siena tiesia linija į Nemuną buvo išvesta ten, kur priešais dešinėje Nemuno pusėje įteka Šventoji. Žemaičių pusėje siena turėjo kilti Šventąja dvi mylias, paskui stačiai per dykrą į vakarus — Juros upėn, ordinui paliekant Nemuną dviejų mylių ruože^31.