Dusburgietis teigia, kad aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais. Dusburgietis teigia, kad ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71..
), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108). Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71. Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus.
), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108). Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71. Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus.
), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108). Ši kronika, kaip ir atitinkami popiežiaus kurijos dokumentai, patvirtina tarybinėje istoriografijoje keliamą mintį, kad ekspansijos prieš arabų, slavų ir Pabaltijo tautas esmė ir varomosios jėgos buvusios vienodos, kad šios tautos turėjusios bendrą priešą71. Petras iš Dusburgo, kaip to meto publicistas, kėlė aktualius Ordino politikos klausimus.