Narbutas cituoja geografą, kuris rašė, kad priešais Sarmatiją esančios žemės kartais atrodydavo kaip salos, o kartais kaip žemynas. Narbutas svarstė, kad Melos laikais priešais Sarmatiją plytėjusios žemės galėjo būti užliejamos ir kartais laikomos salomis.
Po to tas pats geografas vardija tos pačios jūros, kurią vadina Sinus Codanus, salas, kurių didžiausią vadina Codano- nia2\ vieni tyrinėtojai ją laiko Skandinavija3, O' kiti su pranta kaip Zelandiją4. Be to, sako: „Bet tarp esančių priešais Sarmatiją salų dėl jūros potvynių ir atoslūgių kartais atsiranda sausumos, o kartais jas skiria vanduo, todėl kartais jos atrodo kaip salos, o kartais — kaip ne nutrūkstamas žemynas“. Negi Baltijos jūroje senovėje būta jūros potvynių ir atoslūgių?
Palyginus vienus įrodymus su kitais, atrodo, jog\ngintaringą prūsų pakrantę kažkada išties sudarė salos.\nJei Slėcėris nebūtų Įrodęs, kad Melą apie Baltijos jurą\nnieko tikro nežinojo, o tai, ką skelbė apie Prūsiją, Livo^-\nniją, Rusią, išmanė tik iš nuogirdų,, savo prielaidą pa\ngrįsčiau Meios pasakojimais, jog priešais Sarmatiją ply\ntinčios žemės buvo užliejamos, vadinasi, kartais galėjo\nbūti laikomos salomis, o kartais buvo tarsi sausuma. Ka\ndangi Baltijos jūroje potvynių ir atoslūgių nebūna, tai\ngalėjo būti, jog Melos laikais vis dėlto buvęs staigus\nvandens lygio kritimas.