Nors Mendzižečės girios daugiau negu 3 000 valakų plotas, kuriam priklauso ir Rūdninkų medžionė, buvo nežmoniškai nuniokotas, išliko šiame žvėryne iki šiol yra likę puikaus miško pėdsakų. Seniau Rūdninkų girios išties buvo ne peržengiamos ir žmonių neištirtos, nes žemvaldžių miškuo se, nuo Rūdninkų link Ašmenos ir Lydos besidriekiančiuo se, kaip ir pas mane, Jašiūnuose, kur ne kur stūkso pilkapiai - nenuginčijami žmonių gyvenimo nuo. O Rūdninkų miškuose nieko panašaus ir neįmanoma būtų surasti.
Pati vietovė, su\npama pelkių ir raistų, netinkama gyventi, lėmė tai, kad žmo\ngaus ranka jos niekada nelietė iki pat mūsų laikų, kai, suma\nžėjus miškų, mediena tapo pagrindinis vidaus ir užsienio \nprekybos objektas. Seniau Rūdninkų girios išties buvo ne\nperžengiamos ir žmonių neištirtos, nes žemvaldžių miškuo\nse, nuo Rūdninkų link Ašmenos ir Lydos besidriekiančiuo\nse, kaip ir pas mane, Jašiūnuose, kur ne kur stūkso pilkapiai - \nnenuginčijami žmonių gyvenimo nuo tolimiausių amžių pėd\nsakai. O Rūdninkų miškuose nieko panašaus ir neįmanoma \nbūtų surasti.
Jame veisėsi daug \nbriedžių ir stirnų. Nors Mendzižečės girios daugiau negu 3 \n000 valakų plotas, kuriam priklauso ir Rūdninkų medžionė, \nbuvo nežmoniškai nuniokotas, išliko šiame žvėryne iki šiol \nyra likę puikaus miško pėdsakų. Viena iš girių, esanti prie \npat Rūdninkų, ir dabar tebevadinama Królewski ogród, lietu\nviškai - Karaliaus daržas, kur būta daug briedžių, stirnų ir \nmeškų, šiandien pastarųjų išlikę vos keletas.
ko valdovu karalaitį Kazimierą iš Lenkijos ir Brasto\nj e 3 pakėlė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, išvyko \niš Trakų pilies, skubėdamas į Mazoviją,4 pas savo te\ntą, Mazovijos kunigaikštienę Jonušienę, kadangi ji bu\nvo tikra jo tėvo sesuo5 , kunigaikštienės Boleslovienės \npamotė6 . Važiuodamas per Rūdininkų girią7 , jis toje \ngirioje susidūrė su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru \nir žemai nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, \nir ėmė prašyti malonės; kunigaikštis Kazimieras paža\ndėjo suteiksiąs jam savo malonę ir paliksiąs jam jo \ntėvoniją 7 .\nO paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko \nį Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, \ndidžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Di\ndžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės.
O Rūdninkų miškuose nieko panašaus ir neįmanoma \nbūtų surasti. Jų pavadinimas kilęs nuo nemažų geležies rū\ndos klodų, slypinčių po pelkėmis ir girių tankmėmis. Bažny\nčia Rūdninkuose galėjusi būti nuo seno, bet klebonijos fun\ndacija datuojama nuo Zigmanto III.
ko valdovu karalaitį Kazimierą iš Lenkijos ir Brasto\nj e 3 pakėlė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, išvyko \niš Trakų pilies, skubėdamas į Mazoviją,4 pas savo te\ntą, Mazovijos kunigaikštienę Jonušienę, kadangi ji bu\nvo tikra jo tėvo sesuo5 , kunigaikštienės Boleslovienės \npamotė6 . Važiuodamas per Rūdininkų girią7 , jis toje \ngirioje susidūrė su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru \nir žemai nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, \nir ėmė prašyti malonės; kunigaikštis Kazimieras paža\ndėjo suteiksiąs jam savo malonę ir paliksiąs jam jo \ntėvoniją 7 .\nO paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko \nį Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, \ndidžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Di\ndžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės.