Rūdninkų girios seniau buvo laikomos neperžengiamomis ir žmonių neištirtomis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 272
Pati vietovė, su\npama pelkių ir raistų, netinkama gyventi, lėmė tai, kad žmo\ngaus ranka jos niekada nelietė iki pat mūsų laikų, kai, suma\nžėjus miškų, mediena tapo pagrindinis vidaus ir užsienio \nprekybos objektas. Seniau Rūdninkų girios išties buvo ne\nperžengiamos ir žmonių neištirtos, nes žemvaldžių miškuo\nse, nuo Rūdninkų link Ašmenos ir Lydos besidriekiančiuo\nse, kaip ir pas mane, Jašiūnuose, kur ne kur stūkso pilkapiai - \nnenuginčijami žmonių gyvenimo nuo tolimiausių amžių pėd\nsakai. O Rūdninkų miškuose nieko panašaus ir neįmanoma \nbūtų surasti.
Rūdninkų medžionė priklausė daugiau kaip 3000 valakų Mendzižečės giriai, kuri buvo smarkiai nuniokota.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 272
Jame veisėsi daug \nbriedžių ir stirnų. Nors Mendzižečės girios daugiau negu 3 \n000 valakų plotas, kuriam priklauso ir Rūdninkų medžionė, \nbuvo nežmoniškai nuniokotas, išliko šiame žvėryne iki šiol \nyra likę puikaus miško pėdsakų. Viena iš girių, esanti prie \npat Rūdninkų, ir dabar tebevadinama Królewski ogród, lietu\nviškai - Karaliaus daržas, kur būta daug briedžių, stirnų ir \nmeškų, šiandien pastarųjų išlikę vos keletas.
Rūdninkų giria kronikoje minima kaip vieta, kur Mykoliukas susitiko su Kazimieru ir prašė jo malonės.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 126
ko valdovu karalaitį Kazimierą iš Lenkijos ir Brasto\nj e 3 pakėlė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, išvyko \niš Trakų pilies, skubėdamas į Mazoviją,4 pas savo te\ntą, Mazovijos kunigaikštienę Jonušienę, kadangi ji bu\nvo tikra jo tėvo sesuo5 , kunigaikštienės Boleslovienės \npamotė6 . Važiuodamas per Rūdininkų girią7 , jis toje \ngirioje susidūrė su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru \nir žemai nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, \nir ėmė prašyti malonės; kunigaikštis Kazimieras paža\ndėjo suteiksiąs jam savo malonę ir paliksiąs jam jo \ntėvoniją 7 .\nO paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko \nį Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, \ndidžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Di\ndžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės.
Rūdninkų miškų pavadinimas kildintas iš geležies rūdos klodų, slypėjusių po pelkėmis ir girių tankmėmis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 272
O Rūdninkų miškuose nieko panašaus ir neįmanoma \nbūtų surasti. Jų pavadinimas kilęs nuo nemažų geležies rū\ndos klodų, slypinčių po pelkėmis ir girių tankmėmis. Bažny\nčia Rūdninkuose galėjusi būti nuo seno, bet klebonijos fun\ndacija datuojama nuo Zigmanto III.
Mykoliukas Rūdninkų girioje susidūrė su Kazimieru, nusilenkė jam ir prašė malonės.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 126
ko valdovu karalaitį Kazimierą iš Lenkijos ir Brasto\nj e 3 pakėlė jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, išvyko \niš Trakų pilies, skubėdamas į Mazoviją,4 pas savo te\ntą, Mazovijos kunigaikštienę Jonušienę, kadangi ji bu\nvo tikra jo tėvo sesuo5 , kunigaikštienės Boleslovienės \npamotė6 . Važiuodamas per Rūdininkų girią7 , jis toje \ngirioje susidūrė su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru \nir žemai nusilenkė didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, \nir ėmė prašyti malonės; kunigaikštis Kazimieras paža\ndėjo suteiksiąs jam savo malonę ir paliksiąs jam jo \ntėvoniją 7 .\nO paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko \nį Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, \ndidžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Di\ndžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės.