Raseiniai

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vaikių krašte buvo šventoji giria, ku­ ri kartu su netoliese stovėjusia pilimi ir aplinkiniais pasta­ tais vieną naktį buvo sudeginta iki pamatų, visi gyventojai išžudyti. Baigusi kruvinus darbus, ginkluota palyda kitą die­ ną pasiekė Raseinių ribas, o vėliau ir Ariogalos apylinkes. Abi tos vietovės pagonims buvo labai svarbios, juk čia sto­ vėjo Romuva (Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Kri­ vių Krivaičio pagrindinė buveinė).

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Pijarai, niekuo daugiau neužsiimdami, kaip tik mokymu, gyveno tik ten, kur buvo jų mokyklų, o jėzui- tai stengėsi visur apsigyventi. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vie- tose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam Dolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Va- leranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur. #### 6.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Lietuvos kariuomenės pėstininko žieminė kepurė Lietuvos kariuomenės dalinius į rytus, palaipsniui užiminėjo svarbias gele- zinkelio stotis ir strategiškai svarbius kelius. Bermontininkų rankose atsi- dūrė Šiaurės Lietuva, palaipsniui judė- dami į pietus bermontininkai pasiekė net Raseinius. Lietuvos vyriausybė fak- tiškai nustojo kontroliuoti didžiąją dalį Šiaurės ir Vakarų Lietuvos.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Prie jų prisidėjo taip pat ir uolesni seno lietuvių tikėjimo garbintojai, kurie buvo priešingi įvedamam ka­ talikų tikėjimui. Sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje, kur buvo sudegintas Sudeikių dvaras, atsiliepė Airiogaloje, Kra­ žiuose, pasiekė net Medininkus, kur gyveno vyskupas, ir kitas Žemaičių vietas. Daugiausia sukilėliai degino dvarus ir žudė jų savininkus; buvo užpuolę Klaipėdą ir sudegino Liepoją.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Bet jau 1352.II. Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Viso Žemaičių krašto vardu pavardėmis surašyti 31 atstovas iš septynių Žemaičių aukštumos sričių (Ariogalos, Kal­ tinėnų, Knituvos, Kražių, Medingėnų, Raseinių ir Viduklės) darė taiką su Vytautu ir ordinu. Jie žadėjo « padėti prieš visus jų prie­ šus ». O tarp Žemaičių ir Prūsų buvo sutarta laisva prekyba. Šita sutartimi su Žemaičių kilmingaisiais Vytautas kilo ordino akyse, nes parodė savo įtaką Žemaičiuose, kuriuos jis — be pačių Žemaičių žinios — jau buvo antrukart ordinui pažadėjęs.