Raseiniai

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vaikių krašte buvo šventoji giria, kuri kartu su netoliese stovėjusia pilimi ir aplinkiniais pastatais vieną naktį buvo sudeginta iki pamatų, visi gyventojai išžudyti. Baigusi kruvinus darbus, ginkluota palyda kitą dieną pasiekė Raseinių ribas, o vėliau ir Ariogalos apylinkes. Abi tos vietovės pagonims buvo labai svarbios, juk čia stovėjo Romuva (Perkūno šventykla ir vyriausiojo vaidilos Krivių Krivaičio pagrindinė buveinė).

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Pijarai, niekuo daugiau neužsiimdami, kaip tik mokymu, gyveno tik ten, kur buvo jų mokyklų, o jėzuitai stengėsi visur apsigyventi. Pijarų mokyklos — vienur pilnos kolegijos, kitur žemesniosios mokyklos — buvo įkurtos šiose vietose: Vilniuje, Geranainyse, Dambravicoje, Blotnoje, Naujajam Dolske, Ščucine, Panevėžy, Verenavoj, Ukmergėje, Raseiniuose, Valeranavoj, Vitebske, Želviuose ir dar vienur kitur. #### 6.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Lietuvos kariuomenės pėstininko žieminė kepurė Lietuvos kariuomenės dalinius į rytus, palaipsniui užiminėjo svarbias gelezinkelio stotis ir strategiškai svarbius kelius. Bermontininkų rankose atsidūrė Šiaurės Lietuva, palaipsniui judėdami į pietus bermontininkai pasiekė net Raseinius. Lietuvos vyriausybė faktiškai nustojo kontroliuoti didžiąją dalį Šiaurės ir Vakarų Lietuvos.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Prie jų prisidėjo taip pat ir uolesni seno lietuvių tikėjimo garbintojai, kurie buvo priešingi įvedamam katalikų tikėjimui. Sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje, kur buvo sudegintas Sudeikių dvaras, atsiliepė Airiogaloje, Kražiuose, pasiekė net Medininkus, kur gyveno vyskupas, ir kitas Žemaičių vietas. Daugiausia sukilėliai degino dvarus ir žudė jų savininkus; buvo užpuolę Klaipėdą ir sudegino Liepoją.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Bet jau 1352.II. Kniprodė smarkiai teriojo Gaižuvos, Ariogalos ir Raseinių sritis; tik dėl staigaus polaidžio jis turėjo gana nuostolingą grįžimą^12.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Viso Žemaičių krašto vardu pavardėmis surašyti 31 atstovas iš septynių Žemaičių aukštumos sričių (Ariogalos, Kaltinėnų, Knituvos, Kražių, Medingėnų, Raseinių ir Viduklės) darė taiką su Vytautu ir ordinu. Jie žadėjo « padėti prieš visus jų priešus ». O tarp Žemaičių ir Prūsų buvo sutarta laisva prekyba. Šita sutartimi su Žemaičių kilmingaisiais Vytautas kilo ordino akyse, nes parodė savo įtaką Žemaičiuose, kuriuos jis — be pačių Žemaičių žinios — jau buvo antrukart ordinui pažadėjęs.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Su šiomis jėgomis patraukęs iš Prūsijos, priešas baisiai nusiaubė Žemaitiją. Didelį kraštą — Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų valsčius jis sulygino su žeme. Apmalšinus žudynėmis širdis, kai, pykčiui lėgstant, gėda apėmė ginkluotus karius, kad nelyginant plėšikai siaubia beginklius žmones ir kaimiečių lūšneles, 1322 m eta i V o k ie č ių ir k r y ž iu o čių š v e n ta sis karas prieš lietu viu s Šiais dalykais ir rūpinosi Gediminas, kai jį užgriuvo naujos bėdos.