Vikipedijos įžanga
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK, rusėn. Велїкое кнꙗзство Лїтовское, lot. Magnus Ducatus Lituaniæ, lenk. Wielkie Księstwo Litewskie) – XIII–XVIII a. gyvavusi feodalinė valstybė. Nuo XIII a. vidurio apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą ir dalį dabartinės Baltarusijos, nuo XIV a. vid. – beveik visą dabartinę Lietuvą ir visą dabartinę Baltarusiją, nuo XIV a. antrosios pusės iki 1569 m. – didžiąją dabartinę Ukrainos dalį, taip pat dalį dabartinės Rusijos (Smolenskas, Brianskas, Kurskas), dabartinės Lenkijos (Palenkė), po 1561 m. – dalį dabartinės Latvijos ir Estijos. XV a. didžiausia Europos valstybė. LDK buvo daugiatautė valstybė, pasižymėjusi kalbų, tikėjimų ir kultūrų įvairove. Sostinė (bent jau nuo Gedimino laikų) – Vilnius.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – istorinis politinis darinys, kurio teritorijoje veikė savitos teisinės, socialinės, ūkinės ir kultūrinės praktikos. XVI–XVII a. joje buvo plačiai paplitę dvarų antpuoliai, arba „najazdai“ – ginkluotas žemvaldžių konfliktų sprendimo būdas, taikytas dėl turto, teritorijų ribų ir buitinių nesutarimų. Tuo pat metu veikė nuostata, kad mieste tam tikrą laiką, nuo vienerių iki dešimties metų, išgyvenęs asmuo tapdavo laisvasis. Trečiasis Lietuvos Statutas už bajoro namo, užvažiuojamųjų namų patalpos, bažnyčios ar vienuolyno užpuolimą numatė griežtas bausmes, kai kuriais atvejais – mirties bausmę. XVIII a. LDK išsiskyrė ir administracinėmis bei simbolinėmis naujovėmis: 1765 m. sukurta teritorinė muitinių sistema, o proginėse dekoracijose tebebuvo svarbios emblemos ir lotyniškos inskripcijos.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
circa 1764 date QS:P,+1764-00-00T00:00:00Z/9,P1480,Q5727902 · Žiūrėti galerijoje
