Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tad ben­ drai sekdami protėviais ir suprasdami, kad tai yra pamal­ diems žmonėms, o ypač krikščionims valdovams, pritinkan­ tis dalykas atminimą po savęs palikti, padauginant mylimo Dievo garbę gailestingais darbais, ir meilės ženklus artimie­ siems parodyti, ir jais pasirūpinti, juk tikroji meilė praside­ da nuo saviškių, nes, kaip apaštalas parašė, kas savaisiais ir namiškiais nesirūpina, tas blogesnis už pagonį. Kadangi mes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turime nejudamojo tur­ to, arba valdų, atitekusių iš jo didenybės mūsų velionio tė­ vo, kurias mums, gyvas būdamas, beveik visas, kaip ir pats jo karališkoji didenybė turėjo, malonėjo duoti ir dovanoti, kaip tai buvo jo karališkajai didenybei galima ne tik mums, jo sūnui, bet ir kam svetimam jas atiduoti ir nuo mūsų pačių pagal jo valią atskirti, taip pat ir kitas valdas, po mūsų, Vieš­ patyje Kristuje mirusios motinos karalienės mums prigim­ tine teise kaip teisėtam palikuoniui atitekusias, todėl su vi­ sais tais dvarais ir valdomis, kaip mūsų nuosavomis, mums visuomet buvo galima ir dabar galima daryti tai, kas'buvo ir yra mūsų valia. Taip pat turime kai kurių mūsų dvarų, ir valdų, mums po kai kurių kilmingų asmenų ten pat, Lietu­ vos Didžiojoje Kunigaikštystėje, atitekusių ir tam tikrais už­ rašymais arba testamentais mums dovanotų, su jais taip pat turime galią ir valdžią daryti, ką pageidaujame, kaip jau esa­ me nemažai tų dvarų ir valdų išdalinę tam tikriems as­ menims, kurie valdo* ir jais naudojasi, ir, be abejo, lais­ viausiai galime atiduoti ir dovanoti juos mūsų kraujo jų didenybėms mūsų seserims, žemiau paminėtoms, kad juos taip pat mylimo Dievo garbei ir šlovei ir gailestingiems * Ir juos naudoja už duoklę mūsų tei- mums galima ir, be abejo, labiausiai sėtai gynybai kaip nuosavus, tad galima.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Jeigu kredenso pritrūktų, prašo­ me, kad tiems mūsų tarnams pagal kiekvieno nuopelnus iš valstybės iždo, kaip Karalystės, taip ir Lietuvos, kiekvienam būtų sumokėta, kad būtų dievobaimingai už ištikimą savo tarnystę atlyginti, o jeigu šis mūsų kredensas būtų didesnis, negu reikalinga tarnų atlyginimams, tegu bus leista jų dide­ nybėms mūsų seserims paimti ir tarpusavyje pasidalinti su­ sidėjus mūsų tarnų algoms po tiek, po kiek kiekvieno daliai teks, apskaičiavus sumas, kokio dydžio jų mūsų dvaro atly­ ginimui prireiks. Visus bet kokio pavadinimo pabūklus, ar- kebuzas, muškietas, pėstininkų ginklus ir kitą karo amunici­ ją bei įrangą, kokie yra Lenkijos Karalystėje - atiduodame Karalystei. Taip pat Lietuvoje esančius ir kur kitur paveda­ me Lietuvos Kunigaikštystei, bet tie, kurie yra Tikocine ir visi ginklai bei karinė amunicija privalo ten likti kaip mūsų nuosavoje pilyje.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

„Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet mus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių reikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti, kad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.

Šaltinis: Rimvydas Laužikas, Gėrimų vartojimas kaip bendrystės reprezentacija XVII–XVIII a. bajoriškojoje kultūroje (straipsnis, 2016 m.)

Šaltinis: Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)

Savavaldaus miesto laikotarpio Kauno istorijos objektas yra sudėtingas. Kau- nas, kaip ir visi kiti XV-XVIII a. Lietuvos miestai, buvo tarsi trinaris, jį sudarė pats savavaldus miestas ir jo miestiečių bendruomenė bei nemiestiškos Kauno dalys, pilis kaip Lietuvos valstybės teritorinio administracinio vieneto, Kauno seniūni­ jos/pavieto centras ir bažnyčios struktūros; katalikų parapinė bažnyčia/parapija, Kaune įsikūrusios vienuolijos, vėliau atsiradusi liuteronų bažnyčia/bendruomenė.

Šaltinis: Lituanistika-28359-Pabegusiu-is-dvaru-valstieciu-uzribiskumas — Pabėgusių iš dvarų valstiečių „užribiškumo\" problema XVI—XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje

XVI-XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip savotiškas vėžys išplitęs vadinamųjų dvarų antpuolių („najazdų") reiškinys. Tokie antpuoliai egzistavo kaip ginkluotas įvairiausių tarp žemvaldžių kylančių konfliktų sprendimo būdas. Turtiniai klausimai, besiribojančių teritorijų ribų nustatymo ar tie­ siog paprasčiausi buitiniai konfliktai būdavo „sprendžiami" t pasitelkus smurtą