Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

PDF 353

Tad bendrai sekdami protėviais ir suprasdami, kad tai yra pamaldiems žmonėms, o ypač krikščionims valdovams, pritinkantis dalykas atminimą po savęs palikti, padauginant mylimo Dievo garbę gailestingais darbais, ir meilės ženklus artimiesiems parodyti, ir jais pasirūpinti, juk tikroji meilė prasideda nuo saviškių, nes, kaip apaštalas parašė, kas savaisiais ir namiškiais nesirūpina, tas blogesnis už pagonį. Kadangi mes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turime nejudamojo turto, arba valdų, atitekusių iš jo didenybės mūsų velionio tėvo, kurias mums, gyvas būdamas, beveik visas, kaip ir pats jo karališkoji didenybė turėjo, malonėjo duoti ir dovanoti, kaip tai buvo jo karališkajai didenybei galima ne tik mums, jo sūnui, bet ir kam svetimam jas atiduoti ir nuo mūsų pačių pagal jo valią atskirti, taip pat ir kitas valdas, po mūsų, Viešpatyje Kristuje mirusios motinos karalienės mums prigimtine teise kaip teisėtam palikuoniui atitekusias, todėl su visais tais dvarais ir valdomis, kaip mūsų nuosavomis, mums visuomet buvo galima ir dabar galima daryti tai, kas'buvo ir yra mūsų valia. Taip pat turime kai kurių mūsų dvarų, ir valdų, mums po kai kurių kilmingų asmenų ten pat, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, atitekusių ir tam tikrais užrašymais arba testamentais mums dovanotų, su jais taip pat turime galią ir valdžią daryti, ką pageidaujame, kaip jau esame nemažai tų dvarų ir valdų išdalinę tam tikriems asmenims, kurie valdo* ir jais naudojasi, ir, be abejo, laisviausiai galime atiduoti ir dovanoti juos mūsų kraujo jų didenybėms mūsų seserims, žemiau paminėtoms, kad juos taip pat mylimo Dievo garbei ir šlovei ir gailestingiems * Ir juos naudoja už duoklę mūsų tei- mums galima ir, be abejo, labiausiai sėtai gynybai kaip nuosavus, tad galima.

PDF 362

Jeigu kredenso pritrūktų, prašome, kad tiems mūsų tarnams pagal kiekvieno nuopelnus iš valstybės iždo, kaip Karalystės, taip ir Lietuvos, kiekvienam būtų sumokėta, kad būtų dievobaimingai už ištikimą savo tarnystę atlyginti, o jeigu šis mūsų kredensas būtų didesnis, negu reikalinga tarnų atlyginimams, tegu bus leista jų didenybėms mūsų seserims paimti ir tarpusavyje pasidalinti susidėjus mūsų tarnų algoms po tiek, po kiek kiekvieno daliai teks, apskaičiavus sumas, kokio dydžio jų mūsų dvaro atlyginimui prireiks. Visus bet kokio pavadinimo pabūklus, arkebuzas, muškietas, pėstininkų ginklus ir kitą karo amuniciją bei įrangą, kokie yra Lenkijos Karalystėje - atiduodame Karalystei. Taip pat Lietuvoje esančius ir kur kitur pavedame Lietuvos Kunigaikštystei, bet tie, kurie yra Tikocine ir visi ginklai bei karinė amunicija privalo ten likti kaip mūsų nuosavoje pilyje.

PDF 11

„Lenkų istorikai ir istorijos tyrėjai visuomet mus, lietuvius, žemino ir žemina <...>; dėl tokių priežasčių reikia rinkti grynai lietuviškos dvasios paminklus ir parodyti, kad mes jų turime daugiau ir kur kas geresnių negu lenkai“11.

PDF 15

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 12

Savavaldaus miesto laikotarpio Kauno istorijos objektas yra sudėtingas. Kaunas, kaip ir visi kiti XV-XVIII a. Lietuvos miestai, buvo tarsi trinaris, jį sudarė pats savavaldus miestas ir jo miestiečių bendruomenė bei nemiestiškos Kauno dalys, pilis kaip Lietuvos valstybės teritorinio administracinio vieneto, Kauno seniūnijos/pavieto centras ir bažnyčios struktūros; katalikų parapinė bažnyčia/parapija, Kaune įsikūrusios vienuolijos, vėliau atsiradusi liuteronų bažnyčia/bendruomenė.

PDF 4

XVI-XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip savotiškas vėžys išplitęs vadinamųjų dvarų antpuolių („najazdų") reiškinys. Tokie antpuoliai egzistavo kaip ginkluotas įvairiausių tarp žemvaldžių kylančių konfliktų sprendimo būdas. Turtiniai klausimai, besiribojančių teritorijų ribų nustatymo ar tiesiog paprasčiausi buitiniai konfliktai būdavo „sprendžiami" t pasitelkus smurtą

PDF 6

Tiek Europoje, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje galiojo principas, kad „miesto oras išlaisvina". Pagal šią nuostatą tam tikrą laiką, kuris galėjo kisti nuo vienerių iki dešimties metų, mieste išgyvenęs asmuo tapdavo laisvuoju asmeniu. Dešimties metų laikotarpį tikriausiai taip pat būtų galima sieti su Trečiajame Statute užfiksuotu senaties terminu.

PDF 3

Trečiojo Lietuvos Statuto 4 skyriaus 35 straipsnyje buvo numatyta, kad už bajoro namo ar kito pastato užpuolimą, kai užpuoliko tikslas – nužudyti šeimininką, skiriama mirties bausmė. Taip pat 11 skyriaus 1 skyriuje minėta mirties bausmė už bajoro namo, užvažiuojamųjų namų patalpos užpuolimą ir nužudymą šio nusikaltimo metu, o šio skyriaus 3 straipsnyje buvo minėtas bažnyčios, vienuolyno užpuolimas11.

PDF 96

Taip jau susiklostė, kad ši tezė istoriografijoje buvo priimta be diskusijų; neieškota ir daug argumentų jai paremti, pasitenkinta žinomais 1562 m. įvykių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo lauko stovykloje prie Vitebsko aprašymais.

PDF 159

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a. šia prasme gyveno europietiškų ritmu.

PDF 124

Iždo komisija jau 1765 m. sukūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muitinės tarnybos pagrindus: valstybės teritorija buvo padalyta j teritorines muitines reparticijas, kurias sudarė muirinės (kamaros), jų filialai (muitinėlės - pakamaros), vyriausieji sargybos postai ir sargybos postai.

PDF 329

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. emblemos ir lotyniškos inskripcijos tebeturėjo didelę reikšmę proginėse dekoracijose.

PDF 177

Esant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir valdant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį kitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų žemė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos imperatoriumigyveno su juo didelėje meilėje.

PDF 124

O paskui didysis kunigaikštis Kazimieras atvyko į Vilnių ir sėdo valdyti Vilniaus — savo dėdės ir tėvo, didžiojo kunigaikščio Vytauto, sostinės— ir visos Didžiosios Lietuvos, Rusų ir Volynės Kunigaikštystės.