Kolainių pilis – XIII a. pabaigoje minima Lietuvos pilis, susijusi su kovomis prie Nemuno. Tiksli jos vieta nenustatyta, tačiau dažniausiai ji siejama su Kalnėnais į vakarus nuo Jurbarko; taip pat svarstomos vietos prie Jurbarko ir toliau į rytus už Bisenės. 1290 m. pilį puolė Ordino magistras su daugeliu riterių ir didele kariuomene, o jos gynėjams vadovavo Surminas, su 120 rinktinių karo vyrų atkakliai pasipriešinęs užpuolikams. 1291 m. apie vasario 2 d. Bertoldas Bruhavenas su maždaug 1500 vyrų rado pilį tuščią ir ją sudegino, prieš nusiaubdamas Junigedos valsčių. Išskirtinė pilies istorijos detalė – Surmino sumanytas mėginimas apgauti pro pilį laivais plaukusius Ordino brolius: vienas lietuvis turėjo persirengti moteriškais drabužiais ir prašytis priimamas į laivą.
Vykstant kovoms prie Nemuno krantų, 1290 pats magistras su daugeliu riterių ir didele kariuomene vėl puolė, ir būtent, už Bisenos esančią Kolainių (Co layne) pilį. Ją gynė Surminas « su 120 rinktinių karo vyrų, kurie narsiai pasipriešino broliams ». Pasak Dusburgo, « nuo pilies sienų kraujas tekėjo, tarsi patvinęs vanduo », ir tik 12 gynėjų likę nesu žeisti.
Apie Kolainių pilies sudeginimą ir Junigedos valsčiaus apiplėšimą 1291 viešpaties metais, apie grabnyčias (vasario 2), brolis Bertoldas Bruhavenas, Karaliaučiaus komtūras, bei daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais vyrų, žygiuodami pro Kolainių pilį, pamatė, kad joje nėra žmonių, ir ją sudegino. Šitai padarę, patraukė į Junigedos valsčių532, kurį nusiaubė, grobdami bei degindami; neskaitant kitų padarytų nuostolių, paėmė į nelaisvę ir nužudė septynis šimtus netikėlių.
Apie brolio Ernekės, Ragainės pilies komtūro, žūtį 529 D.— Colayne, Jer.— Kalaine. Tiksliau kol kas nelokalizuota Kolainių pilis dažniausiai siejama su Kalnėnais į vak. nuo Jurbarko (Zajączkowski S., Studya..., p. 36—37; Łowmiański H., Studja..., 2, p. 97; Lietuvių karas..., p. 190), tačiau ten, Nemuno deš. krante žemiau Mituvos esančioje piliavietėje, buvo XIII a. (žr. paaiškinimus D. III, 83, 2) ir XIV a. (SRP, 2, p. 709) kryžiuočių pilis. Kolainių ieškota ir toliau į rytus už Bisenės (SZM, p. 218—219; Mortensen H., Mortensen G., Die Besiedlung..., 2, p. 212—213 ir 1 žemėl.). Manytume, kad Kolainių pilis sietina su piliakalniu, esančiu Jurbarko šiauriniame pakraštyje, Imsrės kair. krante, kuris vadinamas Bišpiliu, Višpiliu, Viešpiliu (dėl viešės, kaip žemdirbių gyvienvietės prie pilies, žr. Jurginis J., Baudžiavos..., p. 106—116) ir Didžpiliu (LAA, 2, p. 75).
Kadangi Nemunas strateginiu atžvilgiu buvo svarbus tolimesnei kovai, ordinas, pasistatęs savo pilis Ragainėje (1289), Schalauenburge (1293) ir vėliau įsikūręs Tilžėje, stengėsi upės krantus apvalyti nuo pagonių pilių. Vykstant kovoms prie Nemuno krantų, 1290 pats magistras su daugeliu riterių ir didele kariuomene vėl puolė, ir būtent, už Bisenos esančią Kolainių (Colayne) pilį. Ją gynė Surminas « su 120 rinktinių karo vyrų, kurie narsiai pasipriešino broliams ».
Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos Žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį.
Tais pačiais metais, apie šeštines (gegužės 12), brolis Ernekė, Ragainės komtūras, išplaukė, magistro įsakytas, laivais link Lietuvos, norėdamas išbandyti kai kurias naujoves, o su juo buvo brolis Jonas iš Vienos ir 25 ginklanešiai. Kai jie plaukė pro jau minėtą Kolainių pilį, Surminas, jos pilininkas, sušaukė pilėnus ir pradėjo su jais tartis, kaip galima būtų apgauti brolius; vieniems pasiūlius vienokį vylių, kitiems — kitokį, galop visi sutarė, kad vienas iš jų, mokąs lenkų kalbą, apsivilktų moteriškais drabužiais, atsistotų Nemuno pakrantėje ir, kai šie plauksią pro šalį, pasiprašytų priimamas į laivą ir šitaip išvaduojamas iš netikėlių nelaisvės. Todėl vienas lietuvis, vardu Nodamas, prityręs karys, vėliau, beje, priėmęs Kristaus tikėjimą ir laimingai krikščionimi pasimiręs, pasiėmė šiam reikalui 60 vyrų ir, atėjęs į tinkamą vietą, įsakė visiems netoliese pasislėpti, o pats, apsirengęs moteriškais rūbais, atsisėdo ant upės kranto.
Vykstant kovoms prie Nemuno krantų, 1290 pats magistras su daugeliu riterių ir didele kariuomene vėl puolė, ir būtent, už Bisenos esančią Kolainių (Colayne) pilį. Ją gynė Surminas « su 120 rinktinių karo vyrų, kurie narsiai pasipriešino broliams ». Pasak Dusburgo, « nuo pilies sienų kraujas tekėjo, tarsi patvinęs vanduo », ir tik 12 gynėjų likę nesužeisti.
Apie Kolainių pilies užpuolimą 1290 viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23), brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį529 su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo.