Braunsbergas buvo Varmijos vyskupystės centras, kuriame 1564 m. buvo įkurdinti į Lenkiją pakviesti jėzuitai. Iš šios vietos jie vėliau paplito po visą Lenkiją, o 1569 m. jų veikla pasiekė ir Lietuvą, kai juos į Vilnių pasikvietė vyskupas Valerijonas Protasevičius. Braunsbergas taip pat minimas kaip vieta, iš kurios atvykusiems jėzuitams pradžioje buvo sunku įsitvirtinti Lietuvos sostinėje. Šie neturtingi atvykėliai siekė išplėsti savo naują bendruomenę, o disputai su disidentais padėjo pelnyti Vilniaus vyskupo ir kapitulos palankumą. Ankstesniame pasakojime Braunsbergo gvardijonas minimas tarp Mažesniųjų brolių atstovų, laiškais popiežiui gynusių kryžiuočius nuo Gedimino skundo.
Šio įžymaus ordino, pagarsėju sio talentais, mokslu ir jam būdingu gudrumu, įsitvirtini mas Lietuvos sostinėje laikui bėgant pagrindė daugelį reikš mingų faktų, kurie padarė stiprią įtaką viso krašto likimui. Tačiau sunku buvo jėzuitams, tuomet dar neturtingiems at vykėliams iš Braunsbergo, įsitvirtinti ir išplėsti savo naujai susuktą gūžtą49. Jų pastangos disputuoti su disidentais išties pelnė jiems vyskupo ir kapitulos prielankumą.
Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prūsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsbergo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti abatai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešdami, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pareikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeižikišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pageidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.
Šio įžymaus ordino, pagarsėjusio talentais, mokslu ir jam būdingu gudrumu, įsitvirtinimas Lietuvos sostinėje laikui bėgant pagrindė daugelį reikšmingų faktų, kurie padarė stiprią įtaką viso krašto likimui. Tačiau sunku buvo jėzuitams, tuomet dar neturtingiems atvykėliams iš Braunsbergo, įsitvirtinti ir išplėsti savo naujai susuktą gūžtą49. Jų pastangos disputuoti su disidentais išties pelnė jiems vyskupo ir kapitulos prielankumą.
Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katalikybės gynėjas Varmijos vyskupas St. Hozijas (1564 m.). Jie buvo įkurdinti Varmijos vyskupystės centre Braunsberge, o iš ten paplito po visą Lenkiją. 1569 m. į Lietuvą jų parsikvietė Vilniaus vyskupas Protasevičius.
Kai maždaug tuo metu sužinota, jog Gedimino skundas tikrai popiežiui pasiųstas, ne tik Mažesniųjų brolių visos Prūsijos kustodas, to paties ordino Torunės, Kulmo, Braunsbergo ir Neuenbergo gvardijonai, bet ir didžios garbės verti abatai: Paulius iš Olivos ir Jordanas iš Pelplino stojo ginti kryžiuočių, tiesiogiai popiežiui dviejuose laiškuose pranešdami, esą meilė tiesai ir pareiga jos laikytis verčianti juos pareikšti Jo Šventenybei, kad Ordino brolių garbė tapo šmeižikišku ir nedoru būdu suteršta, nes pavyduoliai jų priešai išdrįso teigti, esą ordinas karštai priešinęsis Lietuvos karaliaus pageidavimui priimti krikščionių tikėjimą*. Jie tad, esant tokiai Minus ergo decet militantes domino, genti peccatrici, populo nequam, filiis sceleratis aliqua pactione conjungi.
Šio įžymaus ordino, pagarsėjusio talentais, mokslu ir jam būdingu gudrumu, įsitvirtinimas Lietuvos sostinėje laikui bėgant pagrindė daugelį reikšmingų faktų, kurie padarė stiprią įtaką viso krašto likimui. Tačiau sunku buvo jėzuitams, tuomet dar neturtingiems atvykėliams iš Braunsbergo, įsitvirtinti ir išplėsti savo naujai susuktą gūžtą49. Jų pastangos disputuoti su disidentais išties pelnė jiems vyskupo ir kapitulos prielankumą.