Akonas šiame šaltinyje minimas kaip Jeruzalės karalystės sostinė, Vokiečių ordino ankstyvosios pradžios vieta ir paskutinis likęs Šventosios žemės miestas prieš jo žlugimą.
Apie brolį Henriką Valpotą, pirmą šventosios Marijos Teutonų namų ligoninės magistrą Pirmas šventosios Marijos Teutonų namų Jeruzalėje ligoninės magistras brolis Henrikas, vadinamas Valpotu, vadovavo daug metų, o mirė lapkričio penktą (pirmą) dieną ir palaidotas Akone. Bremeno ir Liubeko miestiečiai, pirmieji šio ordino steigėjai, kurie, kaip jau buvo sakyta, ištesėję įžadą nukeliauti į šventąją žemę ir susirengę grįžti į namus, patarti minėtojo valdovo Fridricho, Švabijos kunigaikščio, bei kitų Vokietijos kilmingųjų, dalyvavusių Akono apsiaustyje, jam ir padovanojo šią ligoninę su visomis gausiai gautomis išmaldomis bei gėrybėmis, kurioje šiems ligoniams jis drauge su broliais nuolankiai tarnavo ir rūpino visa, kas reikalinga.
Paėmus Akoną, tas pats brolis Henrikas nupirko žemės sklypą prie miesto sienų priešais švento Mikalojaus vartus, kur pastatydino bažnyčią, ligoninę bei kitokius namus ir kur drauge su savo broliais 154 Šiame skyrelyje Dusburgietis aprašo jauniausio iš trijų didžiųjų riterių ordinų — Vokiečių (Kryžiuočių) ordino pradžią (itališkasis Joanitų ordinas įkurtas XI a.
Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).
Paėmus Akoną, tas pats brolis Henrikas nupirko žemės sklypą prie miesto sienų priešais švento Mikalojaus vartus, kur pastatydino bažnyčią, ligoninę bei kitokius namus ir kur drauge su savo broliais 154 Šiame skyrelyje Dusburgietis aprašo jauniausio iš trijų didžiųjų riterių ordinų — Vokiečių (Kryžiuočių) ordino pradžią (itališkasis Joanitų ordinas įkurtas XI a.
Po to daug karalių ir kunigaikščių, atžygiavusių su nesuskaitoma galybe karių, atsiėmė šventąją žemę, tačiau vėl ją prarado, ir šitaip ji 1250 viešpaties metais pradėjo aiškiai irti, kol to paties viešpaties 1290 metais pagonys iš pamatų sugriovė Akono miestą, kuris vienas tebuvo likęs. Dvejopa šio miesto sugriovimo priežastis: pirma, nesantarvė valdovų, kurie, jį gindami, nerado bendros kalbos, antra, tai, kad kryžininkai, jo šventenybės popiežiaus atsiųsti į pagalbą, neteko sveiko proto ir nuolatiniais maištais bei sąmokslais ardė savo galią.
Seniausias pasakojamojo pobūdžio šaltinis apie Vokiečių ordino įsikūrimą, atsiradęs Akone greičiausiai 1204—1211 m. ankstesnių (XII a. pabaigos) dokumentų pagrindu, yra „Pasakojimas (Narratio...) apie Teutonų ordino pradžią“109.
Aprašęs Jeruzalės karalystės sostines Akono (Akros) žlugimą (1291 m.), kronikininkas įdėjo savotišką šventosios žemės apraudojimą ir trumpai atpasakojo kryžiaus žygių istoriją, kurioje pritariama popiežiaus kurijos pastangoms suartėti su totoriais — mongolais ir aprašomi pastarųjų žygiai prieš Siriją bei kitas musulmoniškąsias šalis (IV, 57, 69, 77—80, 87, 108).