Nelegalios lietuvių periodinės spaudos leidimas ir platinimas tautiniam sąjūdžiui
6 teiginiai5 įrašai3 ryšiai
Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėnraštį „Aušra“ („Auszra“). Nors po trejų metų „Aušra“ dėl vidinių idėjinių nesutarimų ir finansinių sunkumų sustojo ėjusi, lietuvių kaip savarankiškos tautos ugdymo darbo tęsėjų gretas išplėtė, jie ėmė rengti ir leisti naujus periodinius leidinius lietuvių kalba. „Varpas“ laikėsi liberalios demokratijos pozicijų, kartais krypo į socialdemokratiją, svarstė politinės santvarkos klausimus, kritikavo caro režimą ir kultūros politiką, rūpinosi bendrinės literatūrinės lietuvių kalbos formavimu.
Telkė naujas tautinio sąjūdžio jėgas ir kėlė reikalavimus etniniams lietuviams pripažinti tokias pačias kultūrines galimybes bei švietimo sąlygas, kokias Rusijos imperijoje turėjo latviai.
Šaltinio autoriai mėnraščio reikšmę apibūdina kaip tautinio sąjūdžio jėgų telkimo priemonę ir nurodo jo opozicinį santykį su caro valdžia.
V. Kudirka rašė poeziją, sukūrė eilėraštį „Tautiška giesmė“ ir jam melodiją – šis kūrinys taps Lietuvos himnu. „Varpas“ laikėsi liberalios demokratijos pozicijų, kartais krypo į socialdemokratiją, svarstė politinės santvarkos klausimus, kritikavo caro režimą ir kultūros politiką, rūpinosi bendrinės literatūrinės lietuvių kalbos formavimu. Jame spausdinta gero lygio grožinė literatūra, poezija, originali ir verstinė, populiarūs mokslo straipsniai.
„Varpas“ laikėsi liberalios demokratijos pozicijų, kartais krypo į socialdemokratiją, svarstė politinės santvarkos klausimus, kritikavo caro režimą ir kultūros politiką, rūpinosi bendrinės literatūrinės lietuvių kalbos formavimu. Jame spausdinta gero lygio grožinė literatūra, poezija, originali ir verstinė, populiarūs mokslo straipsniai. Ta pati redakcija leido ir kaimiečiams skirtą laikraštį „Ūkininkas“.
Katalikiškos pakraipos spauda daugiausia dėmesio skyrė priešinimuisi rusinimo politikai, bet, laikydamasi bendrosios Bažnyčios doktrinos, užėmė lojalias pozicijas caro valdžios atžvilgiu. Populiariausiu tapo nuo 1896 m. leistas „Tėvynės sargas“, kurio spiritus movens buvo tuomet jaunas kunigas Juozas Tumas (Vaižgantas), vėliau garsus rašytojas, tolerancijos ir geranoriškumo įsikūnijimas. Savo spaudą lietuvių ir lenkų kalbomis leido ir pirmoji su lietuvių tautiniu sąjūdžiu susijusi politinė partija – Lietuviškoji socialdemokratų partija, susikūrusi 1896 m.
Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėnraštį „Aušra“ („Auszra“). Pirmuoju redaktoriumi buvo tuomet Prahoje gyvenęs, iš Užnemunės kilęs ir Maskvoje medicinos studijas baigęs, indoeuropiečių ir baltų senove bei lietuvių kultūra domėjęsis Jonas Basanavičius (1851–1927). Slaptai leistas ir nelegaliai platintas mėnraštis tapo naujų tautinio sąjūdžio jėgų telkimo priemone, į caro valdžią žiūrėjo iš opozicijos pozicijų, kėlė reikalavimus, kad etniniams lietuviams būtų pripažintos bent jau tokios pačios kultūrinės galimybės ir švietimo sąlygos, kokias Rusijos imperijoje turi latviai ir estai.
Ši idėja įplieskė lietuvybės branduolinio užtaiso grumėjimą. Nors po trejų metų „Aušra“ dėl vidinių idėjinių nesutarimų ir finansinių sunkumų sustojo ėjusi, lietuvių kaip savarankiškos tautos ugdymo darbo tęsėjų gretas išplėtė, jie ėmė rengti ir leisti naujus periodinius leidinius lietuvių kalba. 1889–1890 m. lietuviškasis sąjūdis ir spauda diferencijavosi į dvi kryptis: pasaulietinę – liberaliąją ir katalikiškąją – konservatyviąją.
Ši idėja įplieskė lietuvybės branduolinio užtaiso grumėjimą. Nors po trejų metų „Aušra“ dėl vidinių idėjinių nesutarimų ir finansinių sunkumų sustojo ėjusi, lietuvių kaip savarankiškos tautos ugdymo darbo tęsėjų gretas išplėtė, jie ėmė rengti ir leisti naujus periodinius leidinius lietuvių kalba. 1889–1890 m. lietuviškasis sąjūdis ir spauda diferencijavosi į dvi kryptis: pasaulietinę – liberaliąją ir katalikiškąją – konservatyviąją.
Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėnraštį „Aušra“ („Auszra“). Pirmuoju redaktoriumi buvo tuomet Prahoje gyvenęs, iš Užnemunės kilęs ir Maskvoje medicinos studijas baigęs, indoeuropiečių ir baltų senove bei lietuvių kultūra domėjęsis Jonas Basanavičius (1851–1927). Slaptai leistas ir nelegaliai platintas mėnraštis tapo naujų tautinio sąjūdžio jėgų telkimo priemone, į caro valdžią žiūrėjo iš opozicijos pozicijų, kėlė reikalavimus, kad etniniams lietuviams būtų pripažintos bent jau tokios pačios kultūrinės galimybės ir švietimo sąlygos, kokias Rusijos imperijoje turi latviai ir estai.