Šiame gabale Ulos mūšis išskleidžiamas nuo žvalgybinio susidūrimo iki triuškinimo ir pasekmių. Tekstas pabrėžia mūšio vietą, lietuvių puolimą prieš maskvėnų artileriją, didelius maskvėnų nuostolius ir P. Šuiskio palaidojimą Vilniuje. Petras Šuiskis pasirinko mūšio vietą prie Ulos upės netoli Čašnikų Lietuvių puolimas sutelkė smūgį prieš maskvėnų artileriją ir sukėlė jų gretose sumaištį.
Skaičiuojama, kad šiame mūšyje žuvo apie 8000 — 10000 maskvėnų. Pirmosios Lietuvos istorijos autorius Motiejus Strijkovksis, teigė, kad 1573 m. keliaudamas iš Vitebsko, jis pats Ivansko lauke dar matė boluojančias maskvėnų kaulų krūvas. Be vyriausiojo vado kunigaikščio M. Šuiskio, žuvo kunigaikščiai Aleksandras Porozovskis, Ivanas Zacharinas, Fiodoras Paleckis bei daug kitų artimiausių caro Ivano rv dvariškių. Taip pat nemaža kilmingųjų buvo paimta į nelaisvę.
Puolimą pradėjo kelios lietuvių vėliavos, pagrindinės jėgos buvo paliktos lemiamam smūgiui. P. Šuiskis kontratakavo, mėgindamas sustabdyti priešakinių lietuvių pulkų puolimą, bet šie atlaikė maskvėnų smūgius. Tuo pasinaudodamas Lietuvos didysis etmonas metė į mūšį visas jėgas, koncentruodamas smūgį prieš maskvėnų artileriją (buvusios kelios dešimtys patrankų, atrodo, net iš viso nebuvo panaudotos, apie ką vėliau užsiminė Radvila Rudasis) ir šaulius. Pavykus juos išmušti iš pozicijų, priešininkų kariuomenéje kilo sumaištis
Trumpai žiemos dienai baigiantis prasidėjo maskvėnų triuškinimas ir bėgančių priešų skerdynės. Daug bėgančių rusų paskendo, bandydami perplaukti Ulos upę.
Kariuomenės viena kitą pamatė sausio 26 d. Žygyje gavęs žinių apie tai, kad lietuviai ruošiasi jam užkirsti kelią, P. Šuiskis pats pasirinko mūšio vietą - lauką tarpumiškyje prie Ulos upės netoli Čašnikų. Prieš tai jo kariuomenė per tris-keturias dienas buvo nukeliavusi apie 80 km, o lietuvių kariuomenė mūšio išvakarėse įveikė apie 25 km atstumą.