Prūsų pergalė prieš kryžiuočių stovyklą ir Hirtshalso sudeginimas
7 teiginiai4 įrašai2 ryšiai
Prūsai Notangos krašte įrengė pylimu ir gynybiniu grioviu sustiprintą stovyklą. Prūsai puolė negausiai saugomą kryžiuočių stovyklą, ją paėmė pirmuoju antpuoliu ir išžudė apsaugos karius. Prūsams pasirodžius iš užnugario, prasidėjo žiaurus mūšis, kuriame krikščionys galiausiai buvo sumušti.
Kojelavičius rašo, kad per prūsų pergalės apeigas, išmetus burtus žymiesiems belaisviams, Magdeburgo bajoras Hirtshalsas pagal barbarų apeigas buvo gyvas sudegintas dievams pagerbti.
Kojelavičius rašo, kad grafo Barbio vedama vokiečių kariuomenė niokojo Sembą ir Žemaitijos pasienius, tačiau per šventosios Agnetės šventę buvo prūsų sutriuškinta; pats vadas pateko į priešų rankas.
Autoriaus aprašymas; per prūsų pergalės apeigas.
Autoriaus aprašymas; per šventosios Agnetės šventę.
Ten greitosiomis įrengę stovyklą, sustiprintą pylimu ir gynybiniu grioviu, jie paliko keletą būrių gurguolėms saugoti, o patys su visomis jėgomis patraukė link priešo, kuris, pasak kalbų, taip pat buvo įsitvirtinęs stovykloje. Barbarai, per žvalgus gavę žinių apie priešo jėgas ir ketinimus, bijojo pirmo gerai ginkluotų karių puolimo, ypač dėl to, kad jų pačių ir apsiginklavimas, ir kariavimo būdas buvo menkoki. Štai todėl jie nutarė kokia nors nedidele pergale atimti priešui iš pat pradžių progą džiaugsmui ir įbauginti atšiaurias širdis: puolimas būsiąs silpnesnis, jeigu, prieš kovą patyrę kokią nesėkmę, suvoks labiau turį bijoti, negu drąsą rodyti. Nenorėdami atsitiktinai susidurti su juos narsiai užpulti pasirengusiu priešu, jie pasuko į šalį ir, K rik šč io n y s su m u šapatraukę per miškus jiems m i sta b m e ld žių p rū sų težinomais takeliais, visa galybe užgriuvo stovyklą, kurioje, kaip jie žinojo, buvusi palikta negausi įgula.
Ten greitosiomis įrengę stovyklą, sustiprintą pylimu ir gynybiniu grioviu, jie paliko keletą būrių gurguolėms saugoti, o patys su visomis jėgomis patraukė link priešo, kuris, pasak kalbų, taip pat buvo įsitvirtinęs stovykloje. Barbarai, per žvalgus gavę žinių apie priešo jėgas ir ketinimus, bijojo pirmo gerai ginkluotų karių puolimo, ypač dėl to, kad jų pačių ir apsiginklavimas, ir kariavimo būdas buvo menkoki. Štai todėl jie nutarė kokia nors nedidele pergale atimti priešui iš pat pradžių progą džiaugsmui ir įbauginti atšiaurias širdis: puolimas būsiąs silpnesnis, jeigu, prieš kovą patyrę kokią nesėkmę, suvoks labiau turį bijoti, negu drąsą rodyti. Nenorėdami atsitiktinai susidurti su juos narsiai užpulti pasirengusiu priešu, jie pasuko į šalį ir, K rik šč io n y s su m u šapatraukę per miškus jiems m i sta b m e ld žių p rū sų težinomais takeliais, visa galybe užgriuvo stovyklą, kurioje, kaip jie žinojo, buvusi palikta negausi įgula.
Kovotojams buvo įsakyta susilaikyti nuo grobio ir, kol nepraėjo pakili pergalės nuotaika, karštai pulti dar kruvinais kalavijais priešą, kad kiltų dar smarkesnė kova ir būtų pasiekta visiška pergalė. Kai pasirodė iš užnugario grėsmingi barbarai, kurių vokiečiai laukė iš priekio, netikėtai kilo įtarimas ir baimė, jog paimta stovykla; tada, susidūrus kariuomenėms, prasidėjo žiaurus mūšis. Kovotojų atkaklumas palaikė ne vieną valandą ir vienoje, ir kitoje pusėje pergalės viltį, vis dėlto galop krikščionys buvo sumušti. Visi kilmingieji arba į nelaisvę pakliuvo, arba galvas padėjo.
Ten greitosiomis įrengę stovyklą, sustiprintą pylimu ir gynybiniu grioviu, jie paliko keletą būrių gurguolėms saugoti, o patys su visomis jėgomis patraukė link priešo, kuris, pasak kalbų, taip pat buvo įsitvirtinęs stovykloje. Barbarai, per žvalgus gavę žinių apie priešo jėgas ir ketinimus, bijojo pirmo gerai ginkluotų karių puolimo, ypač dėl to, kad jų pačių ir apsiginklavimas, ir kariavimo būdas buvo menkoki. Štai todėl jie nutarė kokia nors nedidele pergale atimti priešui iš pat pradžių progą džiaugsmui ir įbauginti atšiaurias širdis: puolimas būsiąs silpnesnis, jeigu, prieš kovą patyrę kokią nesėkmę, suvoks labiau turį bijoti, negu drąsą rodyti. Nenorėdami atsitiktinai susidurti su juos narsiai užpulti pasirengusiu priešu, jie pasuko į šalį ir, K rik šč io n y s su m u šapatraukę per miškus jiems m i sta b m e ld žių p rū sų težinomais takeliais, visa galybe užgriuvo stovyklą, kurioje, kaip jie žinojo, buvusi palikta negausi įgula.
Kovotojams buvo įsakyta susilaikyti nuo grobio ir, kol nepraėjo pakili pergalės nuotaika, karštai pulti dar kruvinais kalavijais priešą, kad kiltų dar smarkesnė kova ir būtų pasiekta visiška pergalė. Kai pasirodė iš užnugario grėsmingi barbarai, kurių vokiečiai laukė iš priekio, netikėtai kilo įtarimas ir baimė, jog paimta stovykla; tada, susidūrus kariuomenėms, prasidėjo žiaurus mūšis. Kovotojų atkaklumas palaikė ne vieną valandą ir vienoje, ir kitoje pusėje pergalės viltį, vis dėlto galop krikščionys buvo sumušti. Visi kilmingieji arba į nelaisvę pakliuvo, arba galvas padėjo.
Žymiesiems belaisviams metus burtus, lemtingasis teko Hirtshalsui, Magdeburgo bajorui: jis pagal barbarų apeigas švenčiant pergalę raitas su visais ginklais buvo gyvas sudegintas dievams pagerbti. to? Šio vargingo likimo jis du kartus buvo išvengęs, pasigailėjus kai kuriems prūsams, su kuriais anksčiau buvo susidraugavęs; kai trečią kartą krito toks pat burtas, jis su panieka atsisakė gyvybės, už kurią turėtų dėkoti gailestingiesiems barbarams. Kita vokiečių kariuomenė, vedama grafo Barbio, niokojo Sembą ir Žemaitijos pasienius; ji taip pat buvo prūsų sutriuškinta per pačią šventosios Agnetės šventę.
Kita vokiečių kariuomenė, vedama grafo Barbio, niokojo Sembą ir Žemaitijos pasienius; ji taip pat buvo prūsų sutriuškinta per pačią šventosios Agnetės šventę. Pats vadas, praradęs kariuomenę, pateko į priešų rankas. Po šių pergalių iš kryžiuočių buvo atimti Heilsbergo, Kroicburgo, Karaliaučiaus, Bartenšteino pilys ir miestai.