Santrauka
1307 m. į Prūsiją atvyko grafo Jono fon Španheimo vedama kariuomenė su kilmingais vokiečių riteriais. Vasaros pabaigoje Ragainės kryžiuočiai sudegino Pūtvės miestą prie Jūros, o miestiečius paėmė į nelaisvę arba išžudė. Lietuviai įgulų tarnybas tvarkė taip, kad kariškai lavintųsi jaunimas.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Dalyviai ir vaidmenys
Nenurodyta
Eiga
Nenurodyta
Rezultatas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 1307 m. į Prūsiją atvyko grafo Jono fon Španheimo vedama kariuomenė su kilmingais vokiečių riteriais.
| c-001 | |||
t-002 Vasaros pabaigoje Ragainės kryžiuočiai sudegino Pūtvės miestą prie Jūros, o miestiečius paėmė į nelaisvę arba išžudė.
| c-002 | |||
t-003 Lietuviai įgulų tarnybas tvarkė taip, kad kariškai lavintųsi jaunimas.
| c-003 | |||
t-004 Kryžiuočiai nusiaubė Karšuvos žemę Žemaitijoje taip, kad jos gyventojai su turtu išsikėlė į Lietuvą.
| c-004 | |||
t-005 Netekusios gynėjų, Skronaitės ir Bibervaitės pilys buvo sunaikintos priešų ir ugnies.
| c-005 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: 1307 m. į Prūsiją atvyko grafo Jono fon Španheimo vedama kariuomenė su kilmingais vokiečių riteriais.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat į Prūsiją papildymui at- 1307 m e la i vyko kariuomenė, vedama grafo Jono fon Španheimo, kurią sudarė kilmingiausi vokiečių riteriai, su jais ėjo ranka rankon tūkstantis keturi šimtai ordino riterių, turėjusių būti vokiečių są- P rū sijo s k ry žiu o č ių jungininkais bei vadovais ž y g ia i p rie š lie tu v iu s Lietuvoje. Ir vieni, ir kiti nu tarė neeikvoti jėgų pilių ap gulai, bet brautis, kol kariai dar nepavargę, į krašto gilumą ir ten siaubti kalaviju ir ugnimi vietoves, ku rias lengva užimti. Nieko *iš to neišėjo. Mat silpnas le das dar negalėjo atlaikyti besikeliančios per upę ka riuomenės; kadangi persikelti buvo labai sunku, jie, nieko nepešę, grįžo atgal vos pradėję žygį.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Vasaros pabaigoje Ragainės kryžiuočiai sudegino Pūtvės miestą prie Jūros, o miestiečius paėmė į nelaisvę arba išžudė.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat silpnas le das dar negalėjo atlaikyti besikeliančios per upę ka riuomenės; kadangi persikelti buvo labai sunku, jie, nieko nepešę, grįžo atgal vos pradėję žygį. Vėliau, pirmaisiais vasaros mėnesiais, o galop dar kartą, va sarai baigiantis, Ragainės kryžiuočiai sudegino Pūtvės miestą Jūros pakrantėje, o miestiečius arba paėmė į nelaisvę, arba išžudė; išliko vos vienas kitas, kuris spėjo pasprukti į pilį. Truputį vėliau buvo išžudyta Bisenės įgula, išvedama iš pilies, kai baigėsi tarnybos laikas.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Lietuviai įgulų tarnybas tvarkė taip, kad kariškai lavintųsi jaunimas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šitaip tada lietuviai tvarkė įgu lų tarnybas, norėdami, kad kariškai lavintųsi jaunuo menė, kuri šiaip dykinėdama lengvai netenka kovin- m
Puslapis 185
gumo ir drąsumo. Taigi ir buvo nutaikytas laikas, kai aštuoniasdešimt šeši raiteliai traukė iš Bisenės pilies; pasinaudoję šia proga, juos ir užpuolė Ragainės kry žiuočiai. Sutelktu būriu užgriuvę iš pasalų nieko nenu- jaučiančius, beveik visus išžudė.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Kryžiuočiai nusiaubė Karšuvos žemę Žemaitijoje taip, kad jos gyventojai su turtu išsikėlė į Lietuvą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Sutelktu būriu užgriuvę iš pasalų nieko nenu- jaučiančius, beveik visus išžudė. Vėliau, ir tais pačiais, ir kitais metais, kryžiuočiai taip nusiaubė Žemaitijo je Karšuvos žemę, kad gyventojai, nematydami iš eities, turėjo su visu turtu išsikelti į Lietuvą. Neteku sios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys buvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau Pūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Netekusios gynėjų, Skronaitės ir Bibervaitės pilys buvo sunaikintos priešų ir ugnies.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Neteku sios tuo būdu gynėjų Skronaitės ir Bibervaitės pilys buvo priešo ir liepsnų sunaikintos, o truputį anksčiau Pūtvės pilį išdavė jos seniūnas Spūdas. Šis žymios kil mės lietuvis, trokšdamas priimti krikščionių tikėjimą, pats pasidavė kryžiuočiams su tėvu, vaikais ir visa šei myna. Kryžiuočiams puldinėjant gretimus Žemaitijos kaimus, lietuviai su savo nuolatiniu, galima sakyti, naminiu priešu šitaip kariavo: kai šie nusiaubdavo jų tėvynę, jie ryžtingai pradėdavo karą už tėvynės ribų.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|