Herulų pasitraukimas prie Dunojaus ir Rudolfo karas su longobardais po Odoakro mirties
4 teiginiai4 įrašai1 ryšys
Narbuto pasakojimu, po Odoakro mirties didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus ir ketino apsigyventi prie rugių arba Rugilandijoje. Narbutas Rudolfą vadina herulų karaliumi arba po Odoakro valdžiusiu vadu ir rašo, kad 493 m. longobardai visiškai sumušė herulus. Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų.
Po Odoakro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas priešiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų. Lietuvių genčių likimai po kovo skerdynių Ravenoje buvo įvairūs. Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija. Savo kaimynystėje jie rado longobardus ir ėmė savintis tam tikrą jų valdžią. Tai buvo germanų gentis, klajojusi ir dykinėjusi, be to, visiškai negausi, bet pernelyg karinga.
Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tautiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė. Tad herulams neliko nieko kito, kaip tik išsikraustyti iš šių žemių. Jie pasistūmėjo žemyn Dunojumi, ramiai perėjo gepidų kraštą ir pasidavė Rytų imperatoriaus globai. Jam tarnaudami, jie vis laukė patogios progos atkeršyti gotams už įvykdytą piktadarystę. Netrukus pasitaikė tokia galimybė, kai jie, Belizarijaus vadovaujami, pradėjo kariauti.
Po Odo akro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas prie šiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų.
Po Odoakro mirties dar ketverius metus truko susirėmimas priešiškų barbarų grupuočių Italijoje; čia įsimaišė dar ir nauji atvykėliai iš Pjemonto ir dalijos, ypač daug buvo burgundų. Lietuvių genčių likimai po kovo skerdynių Ravenoje buvo įvairūs. Didžiausia herulų dalis pasitraukė prie Dunojaus, kur ketino apsigyventi šalia rugių arba toje Noriko dalyje, kurią pavadino Rugilandija. Savo kaimynystėje jie rado longobardus ir ėmė savintis tam tikrą jų valdžią. Tai buvo germanų gentis, klajojusi ir dykinėjusi, be to, visiškai negausi, bet pernelyg karinga.
Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tau tiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė.
Herulų karalius ar veikiau po Odoakro valdęs vadas Rudolfas neapdairiai pradėjo kariauti su jo tautiečio vadovaujamais longobardais, kurie dar 493 metais juos visiškai sumušė. Tad herulams neliko nieko kito, kaip tik išsikraustyti iš šių žemių. Jie pasistūmėjo žemyn Dunojumi, ramiai perėjo gepidų kraštą ir pasidavė Rytų imperatoriaus globai. Jam tarnaudami, jie vis laukė patogios progos atkeršyti gotams už įvykdytą piktadarystę. Netrukus pasitaikė tokia galimybė, kai jie, Belizarijaus vadovaujami, pradėjo kariauti.