Jevrejinovo nuoraše buvo prijungta legenda apie Algirdo žygį į Maskvą. Įvadinis tekstas teigia, kad tokia legenda yra Bychovco kronikoje, bet nėra kituose Platesniojo sąvado nuorašuose.
Po susitarimo Maskvos didysis kunigaikštis Algirdui dovanojo nesuskaičiuojamą daugybę aukso, sidabro, perlų, sabalų ir kitų brangių kailių bei apmokėjo jo žygio išlaidas.
Algirdas iš žygio grįžo su daugybe belaisvių ir neapsakomu grobiu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) šias dovanas ir išlaidų apmokėjimą pateikia kaip susitarimo padarinį.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) taip aprašo žygio baigtį.
O paskui, sudarius susitarimą, ir pats Maskvos didysis kunigaikštis išjojo pas jį, ir matėsi su juo, ir dovanojo didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesuskaičiuojamą daugybę dovanų — aukso, sidabro ir brangių perlų, sabalų bei kitų brangių ir retų žvėrių kailių 5 , ir apmokėjo išlaidas, kurias Algirdas pasidarė, žygiuodamas j Maskvos žemę. Ir tada didysis kunigaikštis Algirdas tarė Maskvos didžiajam kunigaikščiui: „Nors mes su tavimi susitaikėme, bet man nedera kitaip pasielgti — turiu atremti į tavo Maskvosmiesto sieną savo ietį ir vardan savo šlovės palikti ženklą, kad lietuvių, ir rusų, ir žemaičių kunigaikštis Algirdas buvo atrėmęs savo ietį į Maskvos sieną." Ir, užšokęs ant žirgo, paėmęs ietį rankon, prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį į sieną, o nujodamas didžiu balsu sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!" O vėliau didysis kunigaikštis Algirdas su visa savo kariuomene ir su didžia šlove, su daugybe belaisvių ir neapsakomu grobiu, nukariavęs ir paėmęs daug miestų ir nukėlęs sieną ligi Možaisko8 ir Kolomnos7 , daugelį žmonių paėmęs nelaisvėn, o visus savo žmones išsaugojęs, išžygiavo namo.
O paskui, sudarius susitarimą, ir pats Maskvos didysis kunigaikštis išjojo pas jį, ir matėsi su juo, ir dovanojo didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesuskaičiuojamą daugybę dovanų — aukso, sidabro ir brangių perlų, sabalų bei kitų brangių ir retų žvėrių kailių 5 , ir apmokėjo išlaidas, kurias Algirdas pasidarė, žygiuodamas j Maskvos žemę. Ir tada didysis kunigaikštis Algirdas tarė Maskvos didžiajam kunigaikščiui: „Nors mes su tavimi susitaikėme, bet man nedera kitaip pasielgti — turiu atremti į tavo Maskvosmiesto sieną savo ietį ir vardan savo šlovės palikti ženklą, kad lietuvių, ir rusų, ir žemaičių kunigaikštis Algirdas buvo atrėmęs savo ietį į Maskvos sieną." Ir, užšokęs ant žirgo, paėmęs ietį rankon, prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį į sieną, o nujodamas didžiu balsu sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!" O vėliau didysis kunigaikštis Algirdas su visa savo kariuomene ir su didžia šlove, su daugybe belaisvių ir neapsakomu grobiu, nukariavęs ir paėmęs daug miestų ir nukėlęs sieną ligi Možaisko8 ir Kolomnos7 , daugelį žmonių paėmęs nelaisvėn, o visus savo žmones išsaugojęs, išžygiavo namo.
Ir tada didysis kunigaikštis Algirdas tarė Maskvos didžiajam kunigaikščiui: „Nors mes su tavimi susitaikėme, bet man nedera kitaip pasielgti — turiu atremti į tavo Maskvosmiesto sieną savo ietį ir vardan savo šlovės palikti ženklą, kad lietuvių, ir rusų, ir žemaičių kunigaikštis Algirdas buvo atrėmęs savo ietį į Maskvos sieną." Ir, užšokęs ant žirgo, paėmęs ietį rankon, prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį į sieną, o nujodamas didžiu balsu sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!" O vėliau didysis kunigaikštis Algirdas su visa savo kariuomene ir su didžia šlove, su daugybe belaisvių ir neapsakomu grobiu, nukariavęs ir paėmęs daug miestų ir nukėlęs sieną ligi Možaisko8 ir Kolomnos7 , daugelį žmonių paėmęs nelaisvėn, o visus savo žmones išsaugojęs, išžygiavo namo.
O paskui, sudarius susitarimą, ir pats Maskvos didysis kunigaikštis išjojo pas jį, ir matėsi su juo, ir dovanojo didžiajam kunigaikščiui Algirdui nesuskaičiuojamą daugybę dovanų — aukso, sidabro ir brangių perlų, sabalų bei kitų brangių ir retų žvėrių kailių 5 , ir apmokėjo išlaidas, kurias Algirdas pasidarė, žygiuodamas j Maskvos žemę. Ir tada didysis kunigaikštis Algirdas tarė Maskvos didžiajam kunigaikščiui: „Nors mes su tavimi susitaikėme, bet man nedera kitaip pasielgti — turiu atremti į tavo Maskvosmiesto sieną savo ietį ir vardan savo šlovės palikti ženklą, kad lietuvių, ir rusų, ir žemaičių kunigaikštis Algirdas buvo atrėmęs savo ietį į Maskvos sieną." Ir, užšokęs ant žirgo, paėmęs ietį rankon, prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį į sieną, o nujodamas didžiu balsu sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!" O vėliau didysis kunigaikštis Algirdas su visa savo kariuomene ir su didžia šlove, su daugybe belaisvių ir neapsakomu grobiu, nukariavęs ir paėmęs daug miestų ir nukėlęs sieną ligi Možaisko8 ir Kolomnos7 , daugelį žmonių paėmęs nelaisvėn, o visus savo žmones išsaugojęs, išžygiavo namo.
Ir tada didysis kunigaikštis Algirdas tarė Maskvos didžiajam kunigaikščiui: „Nors mes su tavimi susitaikėme, bet man nedera kitaip pasielgti — turiu atremti į tavo Maskvosmiesto sieną savo ietį ir vardan savo šlovės palikti ženklą, kad lietuvių, ir rusų, ir žemaičių kunigaikštis Algirdas buvo atrėmęs savo ietį į Maskvos sieną." Ir, užšokęs ant žirgo, paėmęs ietį rankon, prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį į sieną, o nujodamas didžiu balsu sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!" O vėliau didysis kunigaikštis Algirdas su visa savo kariuomene ir su didžia šlove, su daugybe belaisvių ir neapsakomu grobiu, nukariavęs ir paėmęs daug miestų ir nukėlęs sieną ligi Možaisko8 ir Kolomnos7 , daugelį žmonių paėmęs nelaisvėn, o visus savo žmones išsaugojęs, išžygiavo namo.
Ir tada didysis kunigaikštis Algirdas tarė Maskvos didžiajam kunigaikščiui: „Nors mes su tavimi susitaikėme, bet man nedera kitaip pasielgti — turiu atremti į tavo Maskvosmiesto sieną savo ietį ir vardan savo šlovės palikti ženklą, kad lietuvių, ir rusų, ir žemaičių kunigaikštis Algirdas buvo atrėmęs savo ietį į Maskvos sieną." Ir, užšokęs ant žirgo, paėmęs ietį rankon, prijojo prie miesto ir atrėmė savo ietį į sieną, o nujodamas didžiu balsu sušuko: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!" O vėliau didysis kunigaikštis Algirdas su visa savo kariuomene ir su didžia šlove, su daugybe belaisvių ir neapsakomu grobiu, nukariavęs ir paėmęs daug miestų ir nukėlęs sieną ligi Možaisko8 ir Kolomnos7 , daugelį žmonių paėmęs nelaisvėn, o visus savo žmones išsaugojęs, išžygiavo namo.