Varšuvos Mokslo bičiulių draugija šiame šaltinyje minima ir kaip tautinės kultūros programos pavyzdys, ir kaip institucija, kuriai 1820 m. buvo nusiųsta Kaune rasta bronzinė statulėlė. Narbutas pasakoja, kad draugija statulėlę pripažino indiškos kilmės, tačiau ne visi mokslininkai šiai nuomonei pritarė.
Magistrato valdininkas Pulokolovskis, valydamas tuos griuvėsius, rado ten kadaise įmūrytą bronzinę apie šešių colių aukščio statulėlę, vaizduojančią sukryžiuotomis kojomis būtybę, kuri ant galvos laikė miesto vaizdą, tai yra bokštus, namus ir bažnyčias, o vienoje rankoje - tris žuvis. 1820 metais grafas tą statulėlę nusiuntė į Varšuvos Mokslo bičiulių draugiją. Draugijoje buvo nu tarta, kad figūrėlė yra indiškos kilmės: tokią išvadą padarė remdamiesi tik panašumu.
Trys žuvys tikriausiai simbolizavo tris pro Kauną arba netoli jo tekančias upes: Nerį, Nemuną ir Nevėžį. Kad ir kaip ten būtų buvę, Varšuvos draugijos nuomonei pritarė ne visi mokslininkai, net pačioje Varšuvoje. Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *.
Lietuvių mitologija šiuo metu domėjosi ne tik mokslininkai, rašytojai, bet ir visa apsišvietusioji visuomenė, akademinis jaunimas. Ryškus to pavyzdys „Nenaudėlių draugijos“ („Towarzystwo szubrawcow“) žavėjimasis senaisiais lietuvių mitiniais personažais. Šios masoniškos draugijos, susispietusios apie satyrinį laikraštį „Wiadomošci Brukowe“ (1816-1822), nariai buvo pasirinkę pseudonimus iš senovės lietuvių mitologijos (pvz., Perkūnas, Poklus, Wajžgantos) ir privalėjo rinkti medžiagą apie mitinius personažus, kurių vardais buvo pasivadinę, kad tuo prisidėtų prie sudarymo lietuvių mitologijos, kuri su laiku galėtų būti draugijos išleista4.
1820 metais grafas tą statulėlę nusiuntė į Varšuvos Mokslo bičiulių draugiją. Draugijoje buvo nutarta, jog figūrėlė yra indiškos kilmės: tokią išvadą padarė remdamiesi tik panašumu.