Varšuvos Mokslo bičiulių draugija šiame šaltinyje minima ir kaip tautinės kultūros programos pavyzdys, ir kaip institucija, kuriai 1820 m. buvo nusiųsta Kaune rasta bronzinė statulėlė. Narbutas pasakoja, kad draugija statulėlę pripažino indiškos kilmės, tačiau ne visi mokslininkai šiai nuomonei pritarė.
Magistrato valdininkas Pulokolovskis, valydamas tuos griuvėsius, rado ten kadaise įmūrytą bronzinę apie šešių colių aukščio statulėlę, vaiz duojančią sukryžiuotomis kojomis būtybę, kuri ant galvos laikė miesto vaizdą, tai yra bokštus, namus ir bažnyčias, o vienoje ran koje - tris žuvis. 1820 metais grafas tą statulėlę nusiuntė į Varšu vos Mokslo bičiulių draugiją. Draugijoje buvo nu tarta, kad figū rėlė yra indiškos kilmės: tokią išvadą padarė remdamiesi tik pa našumu.
Trys\nžuvys tikriausiai simbolizavo tris pro Kauną arba netoli jo te\nkančias upes: Nerį, Nemuną ir Nevėžį. Kad ir kaip ten būtų bu\nvę, Varšuvos draugijos nuomonei pritarė ne visi mokslininkai,\nnet pačioje Varšuvoje. Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš\ntenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *.
Lietuvių mitologija šiuo metu domėjosi ne tik mokslininkai, rašytojai, bet ir visa apsišvietusioji visuomenė, akademinis jau nimas. Ryškus to pavyzdys „Nenaudėlių draugijos“ („Towar- zystwo szubrawcow“) žavėjimasis senaisiais lietuvių mitiniais personažais. Šios masoniškos draugijos, susispietusios apie sa tyrinį laikraštį „Wiadomošci Brukowe“ (1816-1822), nariai bu vo pasirinkę pseudonimus iš senovės lietuvių mitologijos (pvz., Perkūnas, Poklus, Wajžgantos) ir privalėjo rinkti medžiagą apie mitinius personažus, kurių vardais buvo pasivadinę, kad tuo prisidėtų prie sudarymo lietuvių mitologijos, kuri su laiku ga lėtų būti draugijos išleista4.