Skitai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

33 Jau labai senais laikais graikai užmezgė santykius su Juodosios jūros pakrančių skitais. Sakoma, kad Neoptolemas pirmasis pradėjo steigti pirmas pastovias graikų gyvenvietes, pirmiausia prie Dnestro, paskui ir prie Dnepro žiočių. Tai davė pradžią graikų emporiumams, arba prekyvietėms; jie jau VII amžiuje prieš Kristaus gimimą pradėjo klestėti ir vėliau virto tokiais turtingais kaip Olbija, Heraklėja, Chersonas ir kiti. Apskritai skitai, būdami iš prigimties svetingi, pakisdavo kitų tautų pirklius; jų santykiai su kaimyninėmis tautomis visuomet buvo bičiuliški, nes, būdami valdiniai vieno karaliaus, kuris niekada neketino pavergti svetimų tautų, lengvai galėjo taikiai sugyventi su įvairiomis kaimyninėmis tautomis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Šiuo požiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Neturime jokio patvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių kabindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių .

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Skitai gintarą turėdavo gauti keliu, ėjusiu palei Baltijos jūrą upe, kuri į ją įteka. Mokslininkai klydo manydami, jog tai galėjo būti Prieglius arba Vakarų Dauguva. Čia tinkamiausias būtų Nemunas, nes labiausiai susijęs su Pripete. Skitai gintarą vadino sacrium.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai ginkluoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsigalvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš šonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa jo nesuskaičiuojamų atsargų našta. Taip Darijus buvo priverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per tokias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Donecas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo dvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarščio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus. Jo brolis Artabanas veltui stengėsi įrodyti, kad nenaudinga aukoti septynissyk šimtatūkstantinę armiją nepažįstamam, visiškai nusiaubtam ir sausringam kraštui, kur visko labai stigo, o tai buvo pavojingiau negu priešo ginklai.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat juodi debesys aptraukė dangų, pakilo nepaprasta audra, sugriaudėjo perkūnas, ir žaibas nutrenkė du karaliaus kinkinio palydovus, keturis arklius iš šešių ir penktą ginklanešio žirgą. Sugrįžusi iš Prūsijos, lietuvių kariuomenė šiek tiek pailsėjo ir patraukė iš vakarų į rytus. Užvolgio skitai, netekę mirusio chano Saladi- 1419 m eta i no, suskilo atskiromis grupėS k itų ta u to m s V y ta u mis: vieni vieną, kiti kitą tas p a s k y r ė v a ld o v u s mirusio valdovo sūnų siūlė sosto įpėdiniu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Anksčiau jau minėjome, kad skitai yra kone seniausia Europos tauta, kurios atėjimas iš Azijos per Dono žemupį parodo Europos tautų kūdikystę. Jau 1540 metais prieš Kristaus gimimą jie buvo labai gausūs ir galingi, tuomet jiems priklausė Dnepro žiotys ir

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo, esama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų buvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abejo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusiųjų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius. Tuo pats tirdamas įsitikinau1 2.