Narbutas, remdamasis Herodotu, rašo, kad skitai, laidodami savo karalius, užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Narbutas Dnepro pakrančių milžinkapių pylėjus tapatina su skitais, kurie virš mirusiųjų supildavo kalnelius. Narbutas rašo, kad senovės Graikijos geografai žinias apie Biarmijos gyventojus gavo iš skitų.
Šiuo po žiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Neturime jokio pa tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių .
Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo,\nesama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų\nbuvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abe\njo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusių\njų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius. Tuo pats tir\ndamas įsitikinau1 2.
Matoma, kad jie apsigyveno toli\nmuose Siaurės Europos rytuose seniausiai, kai tik slavų gen\nties tautos galėjo užklysti į tuos kraštus, kuriuose šiandien to\nkios varginančios ir ilgos žiemos. Apie juos senovės Graikijos\ngeografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi\nnius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad\nir paties Herodoto išvardytų.\nIš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža\nką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar-\ndo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė\natskirą valstybę.
Į tai atsi žvelgus, nesunku padaryti prielaidą, jog tam tikri žmo nės iš Šiaurės Azijos, patraukę iš pietesnių šios pasaulio dalies kraštų beveik poliarinio rato link, eidami iš rytų j vakarus, galėjo per Lapiją patekti į Skandinaviją arba i Švediją ir Norvegiją. Padavimai, išlikę Šiaurės tautų sagose, visada pasakoja apie skandinavų protėvių atvy kimą iš Skitijos pusės Odinui vadovaujant; tai patvirtina skandinavų giminės bruožai, panašūs į skitų. Iš tiesų tik taip galima įspėti mįslę didžios senovinės Šiaurės Europos tautos, kuri tolimiausioje senovėje vadinama hi perborėjų, o vėliau skandinavų, giminingų keltams, var du, nes ir šie kilę iš skitų lizdo.
33 Jau labai senais laikais graikai užmezgė santykius su Juodosios jūros pakrančių skitais. Sakoma, kad Neopto- lemas pirmasis pradėjo steigti pirmas pastovias graikų gyvenvietes, pirmiausia prie Dnestro, paskui ir prie Dnep- ro žiočių. Tai davė pradžią graikų emporiumams, arba prekyvietėms; jie jau VII amžiuje prieš Kristaus gimimą pradėjo klestėti ir vėliau virto tokiais turtingais kaip Olbija, Heraklėja, Chersonas ir kiti. Apskritai skitai, bū dami iš prigimties svetingi, pakisdavo kitų tautų pirk lius; jų santykiai su kaimyninėmis tautomis visuomet bu vo bičiuliški, nes, būdami valdiniai vieno karaliaus, kuris niekada neketino pavergti svetimų tautų, lengvai galėjo taikiai sugyventi su įvairiomis kaimyninėmis tautomis.
Skitai gintarą turėdavo gauti keliu, ėjusiu palei Baltijos jūrą upe, kuri į ją įteka. Mokslininkai klydo ma nydami, jog tai galėjo būti Prieglius arba Vakarų Dauguva. Čia tin kamiausias būtų Nemunas, nes labiausiai susijęs su Pripete. Skitai gintarą vadino sacrium.