Skitai

PDF 364

Šiuo požiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Neturime jokio patvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių kabindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių .

PDF 372

Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo, esama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų buvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abejo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusiųjų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius. Tuo pats tirdamas įsitikinau1 2.

PDF 436

Matoma, kad jie apsigyveno tolimuose Siaurės Europos rytuose seniausiai, kai tik slavų genties tautos galėjo užklysti į tuos kraštus, kuriuose šiandien tokios varginančios ir ilgos žiemos. Apie juos senovės Graikijos geografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometinius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad ir paties Herodoto išvardytų. Iš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža ką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugardo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė atskirą valstybę.

PDF 38

Į tai atsižvelgus, nesunku padaryti prielaidą, jog tam tikri žmonės iš Šiaurės Azijos, patraukę iš pietesnių šios pasaulio dalies kraštų beveik poliarinio rato link, eidami iš rytų j vakarus, galėjo per Lapiją patekti į Skandinaviją arba i Švediją ir Norvegiją. Padavimai, išlikę Šiaurės tautų sagose, visada pasakoja apie skandinavų protėvių atvykimą iš Skitijos pusės Odinui vadovaujant; tai patvirtina skandinavų giminės bruožai, panašūs į skitų. Iš tiesų tik taip galima įspėti mįslę didžios senovinės Šiaurės Europos tautos, kuri tolimiausioje senovėje vadinama hiperborėjų, o vėliau skandinavų, giminingų keltams, vardu, nes ir šie kilę iš skitų lizdo.

PDF 52

33 Jau labai senais laikais graikai užmezgė santykius su Juodosios jūros pakrančių skitais. Sakoma, kad Neoptolemas pirmasis pradėjo steigti pirmas pastovias graikų gyvenvietes, pirmiausia prie Dnestro, paskui ir prie Dnepro žiočių. Tai davė pradžią graikų emporiumams, arba prekyvietėms; jie jau VII amžiuje prieš Kristaus gimimą pradėjo klestėti ir vėliau virto tokiais turtingais kaip Olbija, Heraklėja, Chersonas ir kiti. Apskritai skitai, būdami iš prigimties svetingi, pakisdavo kitų tautų pirklius; jų santykiai su kaimyninėmis tautomis visuomet buvo bičiuliški, nes, būdami valdiniai vieno karaliaus, kuris niekada neketino pavergti svetimų tautų, lengvai galėjo taikiai sugyventi su įvairiomis kaimyninėmis tautomis.

PDF 145

Skitai gintarą turėdavo gauti keliu, ėjusiu palei Baltijos jūrą upe, kuri į ją įteka. Mokslininkai klydo manydami, jog tai galėjo būti Prieglius arba Vakarų Dauguva. Čia tinkamiausias būtų Nemunas, nes labiausiai susijęs su Pripete. Skitai gintarą vadino sacrium.

PDF 79

Todėl jis ėmė galvoti apie karą: įsakęs nurodytą dieną atvykti, sutraukė tvirtovėse apgyvendintus kareivius, brolį Vykintą, jau Žemaitijos kunigaikštį, Živinbudą, Lietuvos kunigaikštį, įspėjo apie pavojų, o pirmiausia pradėjo derėtis su rusais. Sakėsi labai džiaugiąsis susidariusia proga aiškiai įrodyti, jog ne be pagrindo visai neseniai pažadėjęs rusams išvesti lietuvių pajėgas prieš skitus. Kad ir galėjęs ginklu užimtose žemėse elgtis visu įstatymų griežtumu, tačiau ligi šiol jo valdžia buvusi tokia nuosaiki, kad, nieko nedarydamas iš įgeidžio ar pykčio, įstengęs patenkinti rusus, trokštančius teisėto valdovo.

PDF 84

Karą prieš Skirmantą susimanė rengti Balaklajus, naujas Užvolgio skitų kunigaikštis, galimas daibtas, norėdamas išdildyti priS k irm a n ta s su m u ša siminimus apie pralaimėjimą, sk itu s patirtą prieš keletą metų; teisėtos priežasties, jis išleido pasiuntinius, turėjusius pareikalauti iš Rusios duoklės. Skirmantas, kuo greičiausiai sutraukęs didžiulę kariuomenę, kurią sudarė rusai, šioje Neries pusėje gyvenantys lietuviai, be to, Kukovaičio atsiųsti Užnerio lietuviai, pasiuntiniams surengė kuo šauniausią puotą; po ilgų vaišių, kai šie jau ketino keliauti atgal, Skirmantas įsakė visiems nupjaustyti nosis bei ausis; šitaip sudarkyti, jie turėję pranešti kunigaikščiui: „Tegu galop liaujasi skitai lietuviams kalbėję apie duoklę. Jeigu jie turi kokią teisę į Rusios dalį, pavaldžią Lietuvai, tegu nuo šiol siekia jos ginklais, o ne per pasiuntinius.

PDF 89

Vieniems stiprino dvasią noras atkeršyti ir turto pasiplėšti, kitiems— laisvės ir tėvynės meilė. Todėl kautynės buvo nepaprastai žiaurios ir ilgos; kol skitų rikiuotė tebebuvo nesuirusi, tol pergalė nelinko nei į vieną, nei į kitą pusę, kai ji, lietuvių galop pralaužta, suiro, bemat sutrikę būriai leidosi bėgti. Mažai vis dėlto ką pešė nugalėtieji bėgdami, nes skitų užnugaryje buvusios upės trukdė sprunkantiesiems ir juos skandino savo verpetuose.

PDF 396

Mat juodi debesys aptraukė dangų, pakilo nepaprasta audra, sugriaudėjo perkūnas, ir žaibas nutrenkė du karaliaus kinkinio palydovus, keturis arklius iš šešių ir penktą ginklanešio žirgą. Sugrįžusi iš Prūsijos, lietuvių kariuomenė šiek tiek pailsėjo ir patraukė iš vakarų į rytus. Užvolgio skitai, netekę mirusio chano Saladi- 1419 m eta i no, suskilo atskiromis grupėS k itų ta u to m s V y ta u mis: vieni vieną, kiti kitą tas p a s k y r ė v a ld o v u s mirusio valdovo sūnų siūlė sosto įpėdiniu.

PDF 397

Beje, ir Vytautas ne tiek paisė ką tik patirtos nesėkmės, kiek rūpinosi asmenine garbe ir nauda, norėdamas savo nuožiūra skirti šioms karingoms tautoms valdovus. Todėl ir Jerim Berdį iškilmingai paskelbė teisėtu valdovu; kad niekas nesakytų, jog jis iš draugo norėjęs tik pasityčioti, iškilmingai suteikdamas nieko nereiškiantį titulą, pasiryžo visaip jį paremti ir sugrąžinti į valdžią. Jis įsakė Lietuvos maršalui Mikalojui Radvilai skubiai sutelkti Lietuvos žemėse didelę kariuomenę ir su ja palydėti Jerim Berdį į Skitiją.

PDF 573

Mat paliaubų susitarimas, pasak Ivano, apimąs tik kaimiečius ir nusikaltėlius, bet neliečiąs nei laisvųjų žmonių, nei vyrų, išgarsėjusių karo žygiais ar valstybiniais darbais. Vargais negalais per pasiuntinius išsaugojus taiką didelę metų dali, rudens pradžioje karalius sužinojo, kad Krymo skitai, pasirodę apie Pripetę, siautėja Lietuvos valdose. Bematant jis įsakė kunigaikščiams Simonui Olelkaičiui ir Jurgiui Dubrovickiui sustabdyti priešą.

PDF 51

32 Skitų gentys dalijosi į įvairias kartas arba klases, bet dvi svarbiausios buvo šios: žemdirbių ir klajoklių. Pirmieji priklausė aukštesniam civilizacijos lygiui, statėsi pastovius namus, buvo sąžiningumo ir gerų papročių pavyzdys, labai darbštūs, dirbdami žemę išaugindavo daug grūdų, kurių duodavo ir kitoms gentims. Jų žemės buvo abipus Dnepro, netoli šios upės. Toliau, už kairiojo Dnepro kranto, tarp Doneco ir Dono, buvo Aukso, t. y. Karališkoji, orda, kurioje gyveno karalius, įsakinėjęs visoms gentims**.

PDF 52

33 Jau labai senais laikais graikai užmezgė santykius su Juodosios jūros pakrančių skitais. Sakoma, kad Neoptolemas pirmasis pradėjo steigti pirmas pastovias graikų gyvenvietes, pirmiausia prie Dnestro, paskui ir prie Dnepro žiočių. Tai davė pradžią graikų emporiumams, arba prekyvietėms; jie jau VII amžiuje prieš Kristaus gimimą pradėjo klestėti ir vėliau virto tokiais turtingais kaip Olbija, Heraklėja, Chersonas ir kiti. Apskritai skitai, būdami iš prigimties svetingi, pakisdavo kitų tautų pirklius; jų santykiai su kaimyninėmis tautomis visuomet buvo bičiuliški, nes, būdami valdiniai vieno karaliaus, kuris niekada neketino pavergti svetimų tautų, lengvai galėjo taikiai sugyventi su įvairiomis kaimyninėmis tautomis.

PDF 85

Kova virte virė, galop skitai buvo nuvyti, o pats kunigaikštis žuvo. Skirmantas, nepasitenkindamas šia pergale, vedė toliau kariuomenę, kad, išvadavęs iš skitų jungo daugelį Rusios miestų, toliau nuo savęs nustumtų priešą. Jo sumanymą lydėjo sėkmė, jis išplėšė iš priešo rankų Mozyrių, Starodubą, Černigovą, Karačevą ir beveik visą Seversko žemę.

PDF 487

Labiausiai ginčytasi dėl dviejų pagrindinių klausimų. Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą sutartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susitarimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi nžmonių apsileidimo ar lengčai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksianti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Lenkijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lietuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės.

PDF 56

Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai ginkluoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsigalvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš šonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa jo nesuskaičiuojamų atsargų našta. Taip Darijus buvo priverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per tokias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Donecas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo dvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarščio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus. Jo brolis Artabanas veltui stengėsi įrodyti, kad nenaudinga aukoti septynissyk šimtatūkstantinę armiją nepažįstamam, visiškai nusiaubtam ir sausringam kraštui, kur visko labai stigo, o tai buvo pavojingiau negu priešo ginklai.

PDF 378

Savo ruožtu graikų boristeniečių prekybiniai santykiai su skitų žemdirbiais lėmė, jog pirmieji apsigyveno Kankinėje.

PDF 50

Anksčiau jau minėjome, kad skitai yra kone seniausia Europos tauta, kurios atėjimas iš Azijos per Dono žemupį parodo Europos tautų kūdikystę. Jau 1540 metais prieš Kristaus gimimą jie buvo labai gausūs ir galingi, tuomet jiems priklausė Dnepro žiotys ir

PDF 57

Darijui nepavyko įveikti skitų, bet šis žygis turėjo didelę įtaką Skitijos vidaus gyvenimo sąlygoms, nes būtent nuo to laiko ji aiškiai ėmė artėti prie žlugimo.

PDF 384

Prie Dnepro gyvenantys senovės skitai iki vėlyvųjų, bemaž mūsų laikų ten, kur gyvena, yra pagonys. Jie niekada nelaidodavo savo mirusiųjų žemėje, bet, kai tik kažkas mirdavo, išveždavo jį į laidojimo vietą; ten jie vienų palaikus sudegindavo, o kitų pamesdavo palikdami kieik išgalėdami šalia maisto ir gėrimų.