Skitai

PDF 364

Šiuo po­ žiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Neturime jokio pa­ tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka­ bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių .

PDF 372

Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo,\nesama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų\nbuvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abe­\njo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusių­\njų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius. Tuo pats tir­\ndamas įsitikinau1 2.

PDF 436

Matoma, kad jie apsigyveno toli­\nmuose Siaurės Europos rytuose seniausiai, kai tik slavų gen­\nties tautos galėjo užklysti į tuos kraštus, kuriuose šiandien to­\nkios varginančios ir ilgos žiemos. Apie juos senovės Graikijos\ngeografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi­\nnius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad\nir paties Herodoto išvardytų.\nIš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža\nką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar-\ndo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė\natskirą valstybę.

PDF 38

Į tai atsi­ žvelgus, nesunku padaryti prielaidą, jog tam tikri žmo­ nės iš Šiaurės Azijos, patraukę iš pietesnių šios pasaulio dalies kraštų beveik poliarinio rato link, eidami iš rytų j vakarus, galėjo per Lapiją patekti į Skandinaviją arba i Švediją ir Norvegiją. Padavimai, išlikę Šiaurės tautų sagose, visada pasakoja apie skandinavų protėvių atvy­ kimą iš Skitijos pusės Odinui vadovaujant; tai patvirtina skandinavų giminės bruožai, panašūs į skitų. Iš tiesų tik taip galima įspėti mįslę didžios senovinės Šiaurės Europos tautos, kuri tolimiausioje senovėje vadinama hi­ perborėjų, o vėliau skandinavų, giminingų keltams, var­ du, nes ir šie kilę iš skitų lizdo.

PDF 52

33 Jau labai senais laikais graikai užmezgė santykius su Juodosios jūros pakrančių skitais. Sakoma, kad Neopto- lemas pirmasis pradėjo steigti pirmas pastovias graikų gyvenvietes, pirmiausia prie Dnestro, paskui ir prie Dnep- ro žiočių. Tai davė pradžią graikų emporiumams, arba prekyvietėms; jie jau VII amžiuje prieš Kristaus gimimą pradėjo klestėti ir vėliau virto tokiais turtingais kaip Olbija, Heraklėja, Chersonas ir kiti. Apskritai skitai, bū­ dami iš prigimties svetingi, pakisdavo kitų tautų pirk­ lius; jų santykiai su kaimyninėmis tautomis visuomet bu­ vo bičiuliški, nes, būdami valdiniai vieno karaliaus, kuris niekada neketino pavergti svetimų tautų, lengvai galėjo taikiai sugyventi su įvairiomis kaimyninėmis tautomis.

PDF 145

Skitai gintarą turėdavo gauti keliu, ėjusiu palei Baltijos jūrą upe, kuri į ją įteka. Mokslininkai klydo ma­ nydami, jog tai galėjo būti Prieglius arba Vakarų Dauguva. Čia tin­ kamiausias būtų Nemunas, nes labiausiai susijęs su Pripete. Skitai gintarą vadino sacrium.

PDF 79

Todėl jis ėmė galvoti apie karą: įsakęs nurodytą dieną atvykti, sutraukė tvir­ tovėse apgyvendintus kareivius, brolį Vykintą, jau Že­ maitijos kunigaikštį, Živinbudą, Lietuvos kunigaikštį, įspėjo apie pavojų, o pirmiausia pradėjo derėtis su ru­ sais. Sakėsi labai džiaugiąsis susidariusia proga aiškiai įrodyti, jog ne be pagrindo visai neseniai pažadėjęs rusams išvesti lietuvių pajėgas prieš skitus. Kad ir ga­ lėjęs ginklu užimtose žemėse elgtis visu įstatymų griežtumu, tačiau ligi šiol jo valdžia buvusi tokia nuo­ saiki, kad, nieko nedarydamas iš įgeidžio ar pykčio, įstengęs patenkinti rusus, trokštančius teisėto valdovo.

PDF 84

Karą prieš Skirmantą susimanė rengti Balakla- jus, naujas Užvolgio skitų kunigaikštis, galimas daib- tas, norėdamas išdildyti pri- S k irm a n ta s su m u ša siminimus apie pralaimėjimą, sk itu s patirtą prieš keletą metų; teisėtos priežasties, jis išleido pasiuntinius, turėjusius pareikalauti iš Rusios duoklės. Skirmantas, kuo grei­ čiausiai sutraukęs didžiulę kariuomenę, kurią sudarė rusai, šioje Neries pusėje gyvenantys lietuviai, be to, Kukovaičio atsiųsti Užnerio lietuviai, pasiuntiniams surengė kuo šauniausią puotą; po ilgų vaišių, kai šie jau ketino keliauti atgal, Skirmantas įsakė visiems nu­ pjaustyti nosis bei ausis; šitaip sudarkyti, jie turėję pranešti kunigaikščiui: „Tegu galop liaujasi skitai lie­ tuviams kalbėję apie duoklę. Jeigu jie turi kokią teisę į Rusios dalį, pavaldžią Lietuvai, tegu nuo šiol siekia jos ginklais, o ne per pasiuntinius.

PDF 89

Vieniems stiprino dvasią noras atkeršyti ir turto pasiplėšti, ki­ tiems— laisvės ir tėvynės meilė. Todėl kautynės buvo nepaprastai žiaurios ir ilgos; kol skitų rikiuotė tebe­ buvo nesuirusi, tol pergalė nelinko nei į vieną, nei į kitą pusę, kai ji, lietuvių galop pralaužta, suiro, be­ mat sutrikę būriai leidosi bėgti. Mažai vis dėlto ką pe­ šė nugalėtieji bėgdami, nes skitų užnugaryje buvusios upės trukdė sprunkantiesiems ir juos skandino savo verpetuose.

PDF 396

Mat juodi debesys ap­\ntraukė dangų, pakilo nepaprasta audra, sugriaudėjo \nperkūnas, ir žaibas nutrenkė du karaliaus kinkinio pa­\nlydovus, keturis arklius iš šešių ir penktą ginklanešio \nžirgą.\nSugrįžusi iš Prūsijos, lietuvių kariuomenė šiek tiek \npailsėjo ir patraukė iš vakarų į rytus. Užvolgio skitai,\nnetekę mirusio chano Saladi- \n1419 m eta i \nno, suskilo atskiromis grupė-\nS k itų ta u to m s V y ta u - \nmis: vieni vieną, kiti kitą \ntas p a s k y r ė v a ld o v u s \nmirusio valdovo sūnų siūlė\nsosto įpėdiniu.

PDF 397

Beje, ir Vytautas ne tiek paisė ką tik patirtos ne­ sėkmės, kiek rūpinosi asmenine garbe ir nauda, norė­ damas savo nuožiūra skirti šioms karingoms tautoms valdovus. Todėl ir Jerim Berdį iškilmingai paskelbė teisėtu valdovu; kad niekas nesakytų, jog jis iš draugo norėjęs tik pasityčioti, iškilmingai suteikdamas nieko nereiškiantį titulą, pasiryžo visaip jį paremti ir sugrą­ žinti į valdžią. Jis įsakė Lietuvos maršalui Mikalojui Radvilai skubiai sutelkti Lietuvos žemėse didelę kariuo­ menę ir su ja palydėti Jerim Berdį į Skitiją.

PDF 573

Mat paliaubų susitarimas,\npasak Ivano, apimąs tik kaimiečius ir nusikaltėlius, bet\nneliečiąs nei laisvųjų žmonių, nei vyrų, išgarsėjusių\nkaro žygiais ar valstybiniais darbais.\nVargais negalais per pasiuntinius išsaugojus taiką\ndidelę metų dali, rudens pradžioje karalius sužinojo,\nkad Krymo skitai, pasirodę apie Pripetę, siautėja Lie­\ntuvos valdose. Bematant jis\nįsakė kunigaikščiams Simonui\nOlelkaičiui ir Jurgiui Dubro-\nvickiui sustabdyti priešą.

PDF 51

32 Skitų gentys dalijosi į įvairias kartas arba klases, bet dvi svarbiausios buvo šios: žemdirbių ir klajoklių. Pir­ mieji priklausė aukštesniam civilizacijos lygiui, statėsi pastovius namus, buvo sąžiningumo ir gerų papročių pa­ vyzdys, labai darbštūs, dirbdami žemę išaugindavo daug grūdų, kurių duodavo ir kitoms gentims. Jų žemės buvo abipus Dnepro, netoli šios upės. Toliau, už kairiojo Dnep- ro kranto, tarp Doneco ir Dono, buvo Aukso, t. y. Kara­ liškoji, orda, kurioje gyveno karalius, įsakinėjęs visoms gentims**.

PDF 52

33 Jau labai senais laikais graikai užmezgė santykius su Juodosios jūros pakrančių skitais. Sakoma, kad Neopto- lemas pirmasis pradėjo steigti pirmas pastovias graikų gyvenvietes, pirmiausia prie Dnestro, paskui ir prie Dnep- ro žiočių. Tai davė pradžią graikų emporiumams, arba prekyvietėms; jie jau VII amžiuje prieš Kristaus gimimą pradėjo klestėti ir vėliau virto tokiais turtingais kaip Olbija, Heraklėja, Chersonas ir kiti. Apskritai skitai, bū­ dami iš prigimties svetingi, pakisdavo kitų tautų pirk­ lius; jų santykiai su kaimyninėmis tautomis visuomet bu­ vo bičiuliški, nes, būdami valdiniai vieno karaliaus, kuris niekada neketino pavergti svetimų tautų, lengvai galėjo taikiai sugyventi su įvairiomis kaimyninėmis tautomis.

PDF 85

Kova virte virė, galop skitai buvo nuvyti, o pats kunigaikštis žuvo. Skirman­ tas, nepasitenkindamas šia pergale, vedė toliau kariuo­ menę, kad, išvadavęs iš skitų jungo daugelį Rusios miestų, toliau nuo savęs nustumtų priešą. Jo sumany­ mą lydėjo sėkmė, jis išplėšė iš priešo rankų Mozyrių, Starodubą, Černigovą, Karačevą ir beveik visą Severs- ko žemę.

PDF 487

Labiausiai gin­ čytasi dėl dviejų pagrindinių klausimų. Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą su­ tartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susita­ rimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi n- žmonių apsileidimo ar leng- čai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksian­ ti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Len­ kijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lie­ tuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės.

PDF 56

Kadangi priešo būriai buvo narsūs ir puikiai gink­ luoti, todėl skitai niekur nestojo į mūšį, bet, gerai apsi­ galvoję ir išvengdami lemtingų kovų bei puldinėdami iš šonų ir užnugario, vertė priešą sparčiai žygiuoti su visa jo nesuskaičiuojamų atsargų našta. Taip Darijus buvo priverstas greitai pereiti visą Skitiją, persikelti per to­ kias dideles upes kaip Dnestras, Būgas, Dnepras ir Done- cas. Antra vertus, persų karalius, pasak Herodoto, savo dvariškių pataikavimų suklaidintas, iš neapdairaus įkarš­ čio tarytum padėjo skitams įgyvendinti jų ketinimus. Jo brolis Artabanas veltui stengėsi įrodyti, kad nenaudinga aukoti septynissyk šimtatūkstantinę armiją nepažįstamam, visiškai nusiaubtam ir sausringam kraštui, kur visko la­ bai stigo, o tai buvo pavojingiau negu priešo ginklai.