Narbutas rašė, kad skiriai su sudargais po 245 metų kūrėsi Mažojoje Skitijoje ir Žemutinėje Mezijoje, vadovaujami Kandako. Pasak Narbuto cituojamo Jordano, skiriai iš pradžių taikiai gyveno su gotų gentimis ir labiau linko į žemdirbystę negu į karą. 476 metų pradžioje alanai, turcilingai, gepidai, skiriai ir herulai paskelbė Odoakrą savo vadu ir karaliumi.
Skiriams su sudargais vadovavo vadas arba karaliukas Kandakas.
476 metų pradžioje skiriai paskelbė Odoakrą savo vadu ir karaliumi.
Pasak Teodoro Narbuto, IV amžiaus pradžioje, jiems kuriantis Mažojoje Skitijoje ir Žemutinėje Mezijoje; tai autoriaus pasakojimas, remiantis jo nurodytu šaltiniu.
Teodoro Narbuto aprašomame 476 metų pradžios įvykyje; tai autoriaus pateiktas istorinis vertinimas ir pasakojimas apie alanų, turcilingų, gepidų, skirių bei herulų veiksmą.
Iš pradžių skiriai taikiai gyveno su kitomis gotų gentimis, labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą.
Skiriai sudarė sąjungą su sukilėliais ir kartu su jais puolė gotus.
Skiriai kartu su alanų, turcilingų, gepidų ir herulų būriais iš Panonijos išžygiavo paskui Odoakrą.
Pasak Teodoro Narbuto cituojamo Jordano, aprašant ankstesnį skirių gyvenimo laikotarpį; ši savybė tiesiogiai priskiriama Jordanui per Narbuto pasakojimą.
Teodoro Narbuto pasakojime apie konfliktą su gotais, kai skirius buvo sukurstyta nusimesti gotų priespaudą; veiksmas aprašomas kaip konkretaus istorinio laikotarpio įvykis.
476 metų pradžios įvykis Teodoro Narbuto pasakojime; Odoakras, paskelbtas vadu ir karaliumi, vedė gausius būrius.
282 ## Puslapis 293 klausiusių d akų; 245 metais gotai pradėjo grobuoniškus žygius į Romos imperijos kraštus ir miestus'. Būtent po šių laikų ir skiriat su sudargais pradėjo kurtis mažojoje Skitijoje, arba dešiniojoje Dnestro pakrantėje, ir žemutinėje Mezijoje, arba arčiau Dunojaus žemupio, vadovaujami, gotų pavyzdžiu, vado ar karaliuko, vardu Kandaksas1 2. Tai vyko jau tuo metu, kai, IV amžiaus pradžioje iki valiai prisiklajoję gotai, apsikrovę grobiu ir karų išvarginti, beveik be paliovos puldinėję imperijos žemes, ėmė mąstyti apie įsikūrimą vienoje vietoje.
Tas pats istorikas Jordanas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų karaliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pirmiausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinėjimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūtimi.
1; ištraukos iš Tilemano, Muratorijaus ir kitų sudaro šios temos pagrindą. 303 ## Puslapis 314 317 Karingoms, nesvetingų italų pavydo ir Oresto griežtumo išgąsdintoms gentims nieko daugiau nereikėjo; 476 metų pradžioje visi alanai, turcilingai, gepidai, skiriai, herulai paskelbė Odoakrą savo vadu jr karaliumi. Sis naujasis vadas tuojau pat išskubėjo iš Panonijos, vesdamas gausius būrius.
Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą.
Tas pats istorikas Jordanas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų karaliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pirmiausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinėjimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūtimi.