Narbutas rašė, kad skiriai su sudargais po 245 metų kūrėsi Mažojoje Skitijoje ir Žemutinėje Mezijoje, vadovaujami Kandako. Pasak Narbuto cituojamo Jordano, skiriai iš pradžių taikiai gyveno su gotų gentimis ir labiau linko į žemdirbystę negu į karą. 476 metų pradžioje alanai, turcilingai, gepidai, skiriai ir herulai paskelbė Odoakrą savo vadu ir karaliumi.
282\n\n## Puslapis 293\n\nklausiusių d akų; 245 metais gotai pradėjo grobuoniškus\nžygius į Romos imperijos kraštus ir miestus'. Būtent po\nšių laikų ir skiriat su sudargais pradėjo kurtis mažojoje\nSkitijoje, arba dešiniojoje Dnestro pakrantėje, ir žemu\ntinėje Mezijoje, arba arčiau Dunojaus žemupio, vadovau\njami, gotų pavyzdžiu, vado ar karaliuko, vardu Kandak-\nsas1 2. Tai vyko jau tuo metu, kai, IV amžiaus pradžioje\niki valiai prisiklajoję gotai, apsikrovę grobiu ir karų iš\nvarginti, beveik be paliovos puldinėję imperijos žemes,\nėmė mąstyti apie įsikūrimą vienoje vietoje.
Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara liukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pir miausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinė jimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūti mi.
1; ištraukos iš Tilemano, Muratorijaus ir kitų sudaro\nšios temos pagrindą.\n303\n\n## Puslapis 314\n\n317\nKaringoms, nesvetingų italų pavydo ir Oresto griež\ntumo išgąsdintoms gentims nieko daugiau nereikėjo; 476\nmetų pradžioje visi alanai, turcilingai, gepidai, skiriai,\nherulai paskelbė Odoakrą savo vadu jr karaliumi. Sis\nnaujasis vadas tuojau pat išskubėjo iš Panonijos, vesda\nmas gausius būrius.
Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą.
Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų kara liukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pir miausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinė jimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūti mi.