Narbutas rašė, kad skiriai su sudargais po 245 metų kūrėsi Mažojoje Skitijoje ir Žemutinėje Mezijoje, vadovaujami Kandako.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 293
282 ## Puslapis 293 klausiusių d akų; 245 metais gotai pradėjo grobuoniškus žygius į Romos imperijos kraštus ir miestus'. Būtent po šių laikų ir skiriat su sudargais pradėjo kurtis mažojoje Skitijoje, arba dešiniojoje Dnestro pakrantėje, ir žemutinėje Mezijoje, arba arčiau Dunojaus žemupio, vadovaujami, gotų pavyzdžiu, vado ar karaliuko, vardu Kandaksas1 2. Tai vyko jau tuo metu, kai, IV amžiaus pradžioje iki valiai prisiklajoję gotai, apsikrovę grobiu ir karų išvarginti, beveik be paliovos puldinėję imperijos žemes, ėmė mąstyti apie įsikūrimą vienoje vietoje.
Pasak Narbuto cituojamo Jordano, skiriai iš pradžių taikiai gyveno su gotų gentimis ir labiau linko į žemdirbystę negu į karą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 293
Tas pats istorikas Jordanas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų karaliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pirmiausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinėjimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūtimi.
476 metų pradžioje alanai, turcilingai, gepidai, skiriai ir herulai paskelbė Odoakrą savo vadu ir karaliumi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 314
1; ištraukos iš Tilemano, Muratorijaus ir kitų sudaro šios temos pagrindą. 303 ## Puslapis 314 317 Karingoms, nesvetingų italų pavydo ir Oresto griežtumo išgąsdintoms gentims nieko daugiau nereikėjo; 476 metų pradžioje visi alanai, turcilingai, gepidai, skiriai, herulai paskelbė Odoakrą savo vadu jr karaliumi. Sis naujasis vadas tuojau pat išskubėjo iš Panonijos, vesdamas gausius būrius.
Tas pats istorikas Jorda nas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 293
Tas pats istorikas Jordanas, pasakodamas apie gotų kivirčus, pirmiausia mini skirius, iš pradžių taikiai gyvenusius su kitomis gotų gentimis; jie labiau linko į žemdirbystę ir namų verslus negu į kariavimą. Tačiau atsitiko taip, kad svebų karaliukai Hunimundas ir Alarikas, gotų plėšikiškų žygių bendrininkai, kažin kokio pavydo šiai pagrindinei tautai paskatinti, ėmė maištauti ir sukėlė pilietinį karą. Jie pirmiausia sukurstė skirius nusimesti gotų priespaudą kaip tik tuo metu, kai jau atvirai kovojo su jais susikivirčiję kvadai. Skiriai, dar turėję čia savo kėslų, sudarė sąjungą su sukilėliais ir išvien su jais puolė gotus. Bet Siaurės didvyrių giminė, susilpnėjusi po Romos miestų puldinėjimų ir kautynių su legionais, pergalingai baigė šį baisų ir netikėtą karą, kuris galėjo tapti jiems visiška pražūtimi.
476 metų pradžioje skiriai paskelbė Odoakrą savo vadu ir karaliumi.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.