Narbutas rašė, kad pasakojimas apie Verpėją buvo žinomas ne tik lietuviams, bet ir Lietuvos rusinams. Narbutas nurodė, kad vestuvių pyrago pavadinimas „karvojus“ lietuvių vartosenoje buvo perimtas iš rusinų. Narbutas rašė, kad Lietuvos rusinai baidykles Zlydni vaizdavosi keliamečių vaikų pavidalo ir tikėjo jas kenkiant namams.
141\n\n## Puslapis 141\n\nVerpėja (VVerpeja)\nNemarioji žmogaus gyvenimo siūlo verpėja.\nLietuviai pažinojo tiktai vienintelę Parką: apie ją skamba\nliaudiškas pasakojimas, žinomas ne tik vietiniams lietuviams,\nbet ir Lietuvos rusinams. Kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuo\njau Verpėja (Werpeja) pradeda verpti danguje jo gyvenimo siū\nlą, kuris baigiasi žvaigžde.
Ant apvalaus 10 colių skersmens duonos kepalo, apvy\nnioto baltu rankšluosčiu, statoma keturkampė figūra, visiškai\npanaši į ulonų kepurę - sulig alkūne aukščio, apsiūta balta\ndrobe, apačioje perjuosta siaurai susukta spalvota skarele; pati\nfigūra apjuosta kaspinais ir žalumynų vainikais, panašiais į ko\nkardas, girliandas, sukabintas puošiančiosios nuožiūra. Tokia\nfigūra kaip tik ir vadinasi Gondu; nors visi sako, kad tai karvo\njus, tai yra vestuvių pyragas, įprastas rusinams, iš kurių perim\ntas tas antrasis pavadinimas.\nTačiau lietuviams tie du dalykai visiškai skirtingi.
10*.\n183\n\n## Puslapis 183\n\nLietuvos rusinai pasakoja apie panašias baidykles, turin\nčias keliamečių vaikų pavidalą, vadindami jas Zlydni. Jos vi\nsuomet kenkia, o kai įsiskverbia į kieno nors namus, apsiryja\nir prisigeria iki nukritimo; įdomiai apie jas sako: oni sporzja-\ndają - jos per daug suėda.
Lasickis apie senovines apeigas sako: „Į tam tikrą šventę pakviestas aukotojas maldomis ir užkeikimais sušaukia nami nius žalčius; šie baltu rankšluosčiu užšliaužia ant stalo ir ra gauja valgių, kuriuos paskui žmonės suvalgo, bet jeigu žalčiai nenorėtų išlįsti arba ėsti, tai reikštų gresiančią namui didelę nelaimę“. Latviai naminius žalčius, garbintus kaip fetišus, vadino Czuhskas. Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai.
Kal\nnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio -\nšventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai,\nturėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš\nLietuvos Rusios kuriant miestą. Jo viršaus didelė dalis nuslin-\nkusi.
Žyniai vilkėdavo įpras\ntu kitiems žmonėms drabužiu, būdavo susijuosę baltos drobės\njuosta, kuria apsivyniodavo septynis kartus.\nVeltui Stenderis savo latvių mitologijoje stengiasi išve\ndžioti, kad kriviai kilę iš rusų žemės, esančios į rytus nuo Li\nvonijos, kadangi latviai tenykščius rusinus vadiną Kreews ar\nba Kriws, nes tai buvo žemė, gyvenama slavų - krevičių, arba\nkrivičių, o to pavadinimo etimologija slavų kalboje gali būti\nkitokia. Arba šitaip vadinosi dėl to, kad buvo vieno tikėjimo\nkaip ir lietuviai.