Rusinai – istoriniuose šaltiniuose minima grupė, siejama su Lietuvos kultūriniu ir religiniu gyvenimu. Teodoras Narbutas teigė, kad XI amžiaus pirmojoje pusėje rusinai pradėjo platinti krikščionybę tuomet dar stabmeldiškoje Lietuvoje, nors vėliau šis tikėjimas, jo vertinimu, susipynė su kitais religiniais vaizdiniais. Lietuvos rusinai taip pat žinojo prietarus apie naminius žalčius, kuriuos latviai vadino Czuhskas ir garbino kaip fetišus. Išskirtinės kalbinės detalės rodo, kad rusinai alaus tipo gėrimą vadino Ohij, o kerėtoją, gebantį pavirsti vilku, – Wolkotak; šie pavadinimai Narbuto pasakojime lyginami su lietuvių ir latvių vartosena.
XI amžiaus pirmojoje pusėje pradėjo platinti krikščionybę stabmeldiškoje Lietuvoje.
Žinojo prietarus apie naminius žalčius, garbintus kaip fetišus.
Teodoras Narbutas teigė, kad rusinai tai darė XI amžiaus pirmojoje pusėje; šaltinis taip pat mini vėlesnį krikščionių susiejimą su manicheizmo paklydimais.
Teodoras Narbutas rašė, kad Lietuvos rusinai žinojo šiuos senovinius prietarus; aprašomas kontekstas siejamas su senovinėmis apeigomis.
141 ## Puslapis 141 Verpėja (VVerpeja) Nemarioji žmogaus gyvenimo siūlo verpėja. Lietuviai pažinojo tiktai vienintelę Parką: apie ją skamba liaudiškas pasakojimas, žinomas ne tik vietiniams lietuviams, bet ir Lietuvos rusinams. Kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuojau Verpėja (Werpeja) pradeda verpti danguje jo gyvenimo siūlą, kuris baigiasi žvaigžde.
Ant apvalaus 10 colių skersmens duonos kepalo, apvynioto baltu rankšluosčiu, statoma keturkampė figūra, visiškai panaši į ulonų kepurę - sulig alkūne aukščio, apsiūta balta drobe, apačioje perjuosta siaurai susukta spalvota skarele; pati figūra apjuosta kaspinais ir žalumynų vainikais, panašiais į kokardas, girliandas, sukabintas puošiančiosios nuožiūra. Tokia figūra kaip tik ir vadinasi Gondu; nors visi sako, kad tai karvojus, tai yra vestuvių pyragas, įprastas rusinams, iš kurių perimtas tas antrasis pavadinimas. Tačiau lietuviams tie du dalykai visiškai skirtingi.
10*. 183 ## Puslapis 183 Lietuvos rusinai pasakoja apie panašias baidykles, turinčias keliamečių vaikų pavidalą, vadindami jas Zlydni. Jos visuomet kenkia, o kai įsiskverbia į kieno nors namus, apsiryja ir prisigeria iki nukritimo; įdomiai apie jas sako: oni sporzjadają - jos per daug suėda.
Lasickis apie senovines apeigas sako: „Į tam tikrą šventę pakviestas aukotojas maldomis ir užkeikimais sušaukia naminius žalčius; šie baltu rankšluosčiu užšliaužia ant stalo ir ragauja valgių, kuriuos paskui žmonės suvalgo, bet jeigu žalčiai nenorėtų išlįsti arba ėsti, tai reikštų gresiančią namui didelę nelaimę“. Latviai naminius žalčius, garbintus kaip fetišus, vadino Czuhskas. Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai.
Kalnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio šventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai, turėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant miestą. Jo viršaus didelė dalis nuslinkusi.
Žyniai vilkėdavo įprastu kitiems žmonėms drabužiu, būdavo susijuosę baltos drobės juosta, kuria apsivyniodavo septynis kartus. Veltui Stenderis savo latvių mitologijoje stengiasi išvedžioti, kad kriviai kilę iš rusų žemės, esančios į rytus nuo Livonijos, kadangi latviai tenykščius rusinus vadiną Kreews arba Kriws, nes tai buvo žemė, gyvenama slavų - krevičių, arba krivičių, o to pavadinimo etimologija slavų kalboje gali būti kitokia. Arba šitaip vadinosi dėl to, kad buvo vieno tikėjimo kaip ir lietuviai.
Latvijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32. Vilkolakis (Wilkats) Latviai šitaip vadina kerėtoją, mokantį pasiversti vilku; mūsų rusinai tokį vadina Wolkotak, o lietuviai - Witkatas. Šis nevidonas pridaro neapsakomai daug žalos.