Narbutas rašė, kad pasakojimas apie Verpėją buvo žinomas ne tik lietuviams, bet ir Lietuvos rusinams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 141-142
141 ## Puslapis 141 Verpėja (VVerpeja) Nemarioji žmogaus gyvenimo siūlo verpėja. Lietuviai pažinojo tiktai vienintelę Parką: apie ją skamba liaudiškas pasakojimas, žinomas ne tik vietiniams lietuviams, bet ir Lietuvos rusinams. Kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuojau Verpėja (Werpeja) pradeda verpti danguje jo gyvenimo siūlą, kuris baigiasi žvaigžde.
Narbutas nurodė, kad vestuvių pyrago pavadinimas „karvojus“ lietuvių vartosenoje buvo perimtas iš rusinų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 144
Ant apvalaus 10 colių skersmens duonos kepalo, apvynioto baltu rankšluosčiu, statoma keturkampė figūra, visiškai panaši į ulonų kepurę - sulig alkūne aukščio, apsiūta balta drobe, apačioje perjuosta siaurai susukta spalvota skarele; pati figūra apjuosta kaspinais ir žalumynų vainikais, panašiais į kokardas, girliandas, sukabintas puošiančiosios nuožiūra. Tokia figūra kaip tik ir vadinasi Gondu; nors visi sako, kad tai karvojus, tai yra vestuvių pyragas, įprastas rusinams, iš kurių perimtas tas antrasis pavadinimas. Tačiau lietuviams tie du dalykai visiškai skirtingi.
Narbutas rašė, kad Lietuvos rusinai baidykles Zlydni vaizdavosi keliamečių vaikų pavidalo ir tikėjo jas kenkiant namams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 184
10*. 183 ## Puslapis 183 Lietuvos rusinai pasakoja apie panašias baidykles, turinčias keliamečių vaikų pavidalą, vadindami jas Zlydni. Jos visuomet kenkia, o kai įsiskverbia į kieno nors namus, apsiryja ir prisigeria iki nukritimo; įdomiai apie jas sako: oni sporzjadają - jos per daug suėda.
Narbutas teigė, kad Lietuvos rusinai žinojo prietarus apie naminius žalčius, latvių vadintus Czuhskas ir garbintus kaip fetišus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Lasickis apie senovines apeigas sako: „Į tam tikrą šventę pakviestas aukotojas maldomis ir užkeikimais sušaukia naminius žalčius; šie baltu rankšluosčiu užšliaužia ant stalo ir ragauja valgių, kuriuos paskui žmonės suvalgo, bet jeigu žalčiai nenorėtų išlįsti arba ėsti, tai reikštų gresiančią namui didelę nelaimę“. Latviai naminius žalčius, garbintus kaip fetišus, vadino Czuhskas. Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai.
Narbutas Plikojo kalno pavadinimą siejo su rusinu, vienu iš miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant Vilnių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Kalnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio šventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai, turėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant miestą. Jo viršaus didelė dalis nuslinkusi.
Narbutas atmetė Stenderio aiškinimą, kad kriviai kildintini iš rusų žemės, nes latviai tenykščius rusinus vadino Kreews arba Kriws.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 292
Žyniai vilkėdavo įprastu kitiems žmonėms drabužiu, būdavo susijuosę baltos drobės juosta, kuria apsivyniodavo septynis kartus. Veltui Stenderis savo latvių mitologijoje stengiasi išvedžioti, kad kriviai kilę iš rusų žemės, esančios į rytus nuo Livonijos, kadangi latviai tenykščius rusinus vadiną Kreews arba Kriws, nes tai buvo žemė, gyvenama slavų - krevičių, arba krivičių, o to pavadinimo etimologija slavų kalboje gali būti kitokia. Arba šitaip vadinosi dėl to, kad buvo vieno tikėjimo kaip ir lietuviai.
Narbutas rašė, kad rusinai vilku virstantį kerėtoją vadino Wolkotak, latviai - Wilkats, o lietuviai - Witkatas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 301
Latvijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32. Vilkolakis (Wilkats) Latviai šitaip vadina kerėtoją, mokantį pasiversti vilku; mūsų rusinai tokį vadina Wolkotak, o lietuviai - Witkatas. Šis nevidonas pridaro neapsakomai daug žalos.
Narbutas nurodė, kad rusinai alaus tipo gėrimą vadino Ohij, o lietuviai, prūsai ir latviai turėjo giminingus pavadinimus Alaus, Alus ir Alius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 309
Tuo klausimu išsamiai įtikina Cackis1. Skandinavai ir jų giminaičiai germanai tą gėrimą vadino A e l, Al, rusinai - Ohij1 2, lietuviai vadina alumi (Alaus), prūsai Alus, latviai Alius. Ponas Rėza „Dainų“ komentaruose pažymi, kadAlus aiškiai skiriasi nuo to, kas Prūsų šalyje vadinama Bier.
Narbutas citavo Faterio nuomonę, kad Dusburgiečio žinia apie krivį kilo iš rusinų, latviškai vadintų krieviais, pavadinimo nesupratimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 420
Tad nedera ir jų palikti be dėmesio. Dusburgiečio kronikos žinia apie krivį, pasak Faterio (cituota vieta), „paremta veikiau nesusipratimu, kilusiu iš to, kad taip vadinosi rusinai, dar iki šiol latviškai vadinami krieviais“. Šį priekaištą vos galima suprasti5.
Lietuvos rusinai savo pasakojimuose taip pat mini Dolą (Dola), atitinkančią šią dievybę, kuri, kaip romėnų For tūna, būdama permaininga, vieniems būdavo gera, o kitiems - bloga.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 127
Slavai garbino tą pačią dievybę, vadindami įvairiais tarmiškais vardais: Kolitą, Dažba, Dachuba, Daszuba, Dazboh, Dajebog. Lietuvos rusinai savo pasakojimuose taip pat mini Dolą (Dola), atitinkančią šią dievybę, kuri, kaip romėnų Fortūna, būdama permaininga, vieniems būdavo gera, o kitiems bloga. Senovės vokiečiai garbino dievaites „Pilwith“, „Pilwis“, „Belewitt“**.
Ten yra trys mūri nės šventyklos, nes visos kitos medinės; tarp jų viena yra lenkių o kitos dvi - rusinu, kur jie įprastai atlieka savo apeigas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 453
Ten yra Karaliaus pilis ir rūmai, pastatyti ant aukštesnės kalvos; tai karaliui užtikrina saugumą. Ten yra trys mūrinės šventyklos, nes visos kitos medinės; tarp jų viena yra lenkių o kitos dvi - rusinu, kur jie įprastai atlieka savo apeigas. Rusinai taip pat turi priemiesčiuose dvi šventyklas: vieną mūrinę, kitą medinę.
Ten yra trys mū rinės šventyklos, nes visos kitos medinės; tarp jų viena yra len kų, o kitos dvi — rusinu, kur jie įprastai atlieka savo apeigas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 516
Ten yra trys mūrinės šventyklos, nes visos kitos medinės; tarp jų viena yra lenkų, o kitos dvi — rusinu, kur jie įprastai atlieka savo apeigas. Rusinai taip pat turi priemiesčiuose dvi šventyklas: vieną mūrinę, kitą medinę.
Narbutas teigia, kad rusinai XI amžiaus pirmojoje pusėje pradėjo platinti krikščionybę stabmeldiškoje Lietuvoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 391
Rusinai pirmieji, kaip sako, dar XI amžiaus pirmojoje pusėje, ėmė platinti krikščionybę stabmeldiškoje Lietuvoje, bet vėliau šie krikščionys, patys užsikrėtę manicheizmo paklydimais, labiau juos pritaikė prie stabmeldystės, tai sunku pasakyti, ar lietuvių stabmeldystė sumišo su krikščionybe, ar krikščionybė susiliejo su stabmeldyste
Rusinus, kaimynus nuo Polocko, arba baltarusius latviai vadi no krieviais (Kreews), nes jie yra žinomų iš istorijos krivičių ainiai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 419
Rusinus, kaimynus nuo Polocko, arba baltarusius latviai vadino krieviais (Kreews), nes jie yra žinomų iš istorijos krivičių ainiai.