Narbutas rašė, kad pasakojimas apie Verpėją buvo žinomas ne tik lietuviams, bet ir Lietuvos rusinams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 141-142
141\n\n## Puslapis 141\n\nVerpėja (VVerpeja)\nNemarioji žmogaus gyvenimo siūlo verpėja.\nLietuviai pažinojo tiktai vienintelę Parką: apie ją skamba\nliaudiškas pasakojimas, žinomas ne tik vietiniams lietuviams,\nbet ir Lietuvos rusinams. Kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuo\njau Verpėja (Werpeja) pradeda verpti danguje jo gyvenimo siū\nlą, kuris baigiasi žvaigžde.
Narbutas nurodė, kad vestuvių pyrago pavadinimas „karvojus“ lietuvių vartosenoje buvo perimtas iš rusinų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 144
Ant apvalaus 10 colių skersmens duonos kepalo, apvy\nnioto baltu rankšluosčiu, statoma keturkampė figūra, visiškai\npanaši į ulonų kepurę - sulig alkūne aukščio, apsiūta balta\ndrobe, apačioje perjuosta siaurai susukta spalvota skarele; pati\nfigūra apjuosta kaspinais ir žalumynų vainikais, panašiais į ko\nkardas, girliandas, sukabintas puošiančiosios nuožiūra. Tokia\nfigūra kaip tik ir vadinasi Gondu; nors visi sako, kad tai karvo\njus, tai yra vestuvių pyragas, įprastas rusinams, iš kurių perim\ntas tas antrasis pavadinimas.\nTačiau lietuviams tie du dalykai visiškai skirtingi.
Narbutas rašė, kad Lietuvos rusinai baidykles Zlydni vaizdavosi keliamečių vaikų pavidalo ir tikėjo jas kenkiant namams.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 184
10*.\n183\n\n## Puslapis 183\n\nLietuvos rusinai pasakoja apie panašias baidykles, turin\nčias keliamečių vaikų pavidalą, vadindami jas Zlydni. Jos vi\nsuomet kenkia, o kai įsiskverbia į kieno nors namus, apsiryja\nir prisigeria iki nukritimo; įdomiai apie jas sako: oni sporzja-\ndają - jos per daug suėda.
Narbutas teigė, kad Lietuvos rusinai žinojo prietarus apie naminius žalčius, latvių vadintus Czuhskas ir garbintus kaip fetišus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Lasickis apie senovines apeigas sako: „Į tam tikrą šventę pakviestas aukotojas maldomis ir užkeikimais sušaukia nami nius žalčius; šie baltu rankšluosčiu užšliaužia ant stalo ir ra gauja valgių, kuriuos paskui žmonės suvalgo, bet jeigu žalčiai nenorėtų išlįsti arba ėsti, tai reikštų gresiančią namui didelę nelaimę“. Latviai naminius žalčius, garbintus kaip fetišus, vadino Czuhskas. Šiuos prietarus žinojo ir Lietuvos rusinai.
Narbutas Plikojo kalno pavadinimą siejo su rusinu, vienu iš miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant Vilnių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 262
Kal\nnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio -\nšventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai,\nturėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš\nLietuvos Rusios kuriant miestą. Jo viršaus didelė dalis nuslin-\nkusi.
Narbutas atmetė Stenderio aiškinimą, kad kriviai kildintini iš rusų žemės, nes latviai tenykščius rusinus vadino Kreews arba Kriws.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 292
Žyniai vilkėdavo įpras\ntu kitiems žmonėms drabužiu, būdavo susijuosę baltos drobės\njuosta, kuria apsivyniodavo septynis kartus.\nVeltui Stenderis savo latvių mitologijoje stengiasi išve\ndžioti, kad kriviai kilę iš rusų žemės, esančios į rytus nuo Li\nvonijos, kadangi latviai tenykščius rusinus vadiną Kreews ar\nba Kriws, nes tai buvo žemė, gyvenama slavų - krevičių, arba\nkrivičių, o to pavadinimo etimologija slavų kalboje gali būti\nkitokia. Arba šitaip vadinosi dėl to, kad buvo vieno tikėjimo\nkaip ir lietuviai.
Narbutas rašė, kad rusinai vilku virstantį kerėtoją vadino Wolkotak, latviai - Wilkats, o lietuviai - Witkatas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 301
Lat\nvijoje ir dabar girdėti apie tokius žmones, sako Stenderis32.\nVilkolakis (Wilkats)\nLatviai šitaip vadina kerėtoją, mokantį pasiversti vilku; mū\nsų rusinai tokį vadina Wolkotak, o lietuviai - Witkatas. Šis ne\nvidonas pridaro neapsakomai daug žalos.
Narbutas nurodė, kad rusinai alaus tipo gėrimą vadino Ohij, o lietuviai, prūsai ir latviai turėjo giminingus pavadinimus Alaus, Alus ir Alius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 309
Tuo klausimu išsamiai įtikina Cac-\nkis1. Skandinavai ir jų giminaičiai germanai tą gėrimą vadino\nA e l, Al, rusinai - Ohij1 2, lietuviai vadina alumi (Alaus), prūsai -\nAlus, latviai Alius. Ponas Rėza „Dainų“ komentaruose pažy\nmi, kadAlus aiškiai skiriasi nuo to, kas Prūsų šalyje vadinama\nBier.
Narbutas citavo Faterio nuomonę, kad Dusburgiečio žinia apie krivį kilo iš rusinų, latviškai vadintų krieviais, pavadinimo nesupratimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 420
Tad nedera ir\njų palikti be dėmesio.\nDusburgiečio kronikos žinia apie krivį, pasak Faterio (ci\ntuota vieta), „paremta veikiau nesusipratimu, kilusiu iš to, kad\ntaip vadinosi rusinai, dar iki šiol latviškai vadinami krieviais“.\nŠį priekaištą vos galima suprasti5.
Lietuvos rusinai savo pasakojimuose taip pat mini Dolą (Dola), atitinkančią šią dievybę, kuri, kaip romėnų For tūna, būdama permaininga, vieniems būdavo gera, o kitiems - bloga.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 127
Slavai garbino tą pačią dievybę, vadindami įvairiais tar\nmiškais vardais: Kolitą, Dažba, Dachuba, Daszuba, Dazboh,\nDajebog. Lietuvos rusinai savo pasakojimuose taip pat mini\nDolą (Dola), atitinkančią šią dievybę, kuri, kaip romėnų For\ntūna, būdama permaininga, vieniems būdavo gera, o kitiems -\nbloga. Senovės vokiečiai garbino dievaites „Pilwith“, „Pilwis“,\n„Belewitt“**.
Ten yra trys mūri nės šventyklos, nes visos kitos medinės; tarp jų viena yra lenkių o kitos dvi - rusinu, kur jie įprastai atlieka savo apeigas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 453
Ten yra Karaliaus pilis ir rūmai, pastatyti ant aukš\ntesnės kalvos; tai karaliui užtikrina saugumą. Ten yra trys mūri\nnės šventyklos, nes visos kitos medinės; tarp jų viena yra lenkių o\nkitos dvi - rusinu, kur jie įprastai atlieka savo apeigas. Rusinai\ntaip pat turi priemiesčiuose dvi šventyklas: vieną mūrinę, kitą\nmedinę.