Caru buvo išrinktas metropolito Filareto, Teodoro Romanovo, sūnus Mykolas (1613 m.). (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau XVIII amžiuje, tačiau carai tebesivadino Romanovais iki pat galo).
Bet toliau nei Riurikaičių dinastijos išsibaigimas (1598), nei garsieji «sąmyšio metai» (1604-12), —nors lietuviai su lenkais per Dimitrą Prisimetėlį buvo ėmę šeimininkauti net pačioje Maskvoje,— pagaliau nei Romanovų dinastijos pradžia (1613) nebeturėjo reikšmingesnių atliepimų pamažu savo tarptautinio svorio netenkančioje «abiejų tautų » respublikoje. Tačiau epocha caro Petro Didžiojo, kuris iš naujos sostinės (Petersburgo) tvirtu žingsniu įvedė savo imperiją į Europos areną, reiškė bajorų respublikai patekimą Rusijos įtakon.
Kai vienu metu anos garsiosios trys dinastijos (Romanovai, Hohenzollernai, Habsburgai), kurių protėviai buvo dalinęsi Lietuvą-Lenkiją, buvo nutrenktos nuo sostų, atsirado sąlygos buvusiems unijos partneriams realizuoti savą tautinį idealą. Atsistatanti Lenkijos valstybė tačiau labiausiai kenkė atskiros, nepriklausomos Lietuvos minčiai, nes ji ieškojo vėl bristi į seniai praeitin « nutekėjusį » (upės) vandenį.
Greta savo tiesioginių pareigų, numatytų liaudies blaivybės globoje nuostatuose, apskrities komitetas ataskaitiniais metais daug rūpesčių ir darbo skyrė Romanovų dinastijos viešpatavimo trijų šimtų metų jubiliejaus šventei.