Caru buvo išrinktas metropolito Filareto, Teodoro Romanovo, sūnus Mykolas (1613 m.). (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau XVIII amžiuje, tačiau carai tebesivadino Romanovais iki pat galo).
Bet toliau nei Riurikaičių dinastijos išsibaigimas (1598), nei\ngarsieji «sąmyšio metai» (1604-12), —nors lietuviai su lenkais per\nDimitrą Prisimetėlį buvo ėmę šeimininkauti net pačioje Maskvoje,—\npagaliau nei Romanovų dinastijos pradžia (1613) nebeturėjo reikš\nmingesnių atliepimų pamažu savo tarptautinio svorio netenkančioje\n«abiejų tautų » respublikoje. Tačiau epocha caro Petro Didžiojo,\nkuris iš naujos sostinės (Petersburgo) tvirtu žingsniu įvedė savo\nimperiją į Europos areną, reiškė bajorų respublikai patekimą Ru\nsijos įtakon.
Kai\nvienu metu anos garsiosios trys dinastijos (Romanovai, Hohenzol-\nlernai, Habsburgai), kurių protėviai buvo dalinęsi Lietuvą-Lenkiją,\nbuvo nutrenktos nuo sostų, atsirado sąlygos buvusiems unijos\npartneriams realizuoti savą tautinį idealą. Atsistatanti Lenkijos\nvalstybė tačiau labiausiai kenkė atskiros, nepriklausomos Lietuvos\nminčiai, nes ji ieškojo vėl bristi į seniai praeitin « nutekėjusį » (upės)\nvandenį.