Vikipedijos įžanga
Raudonoji armija (visas pavadinimas Darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija, rus. Рабоче-крестьянская Красная армия) – Sovietų Rusijos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos karinių pajėgų pavadinimas 1918–1946 m. Vėliau ši armija pervadinta į Tarybinę Armiją.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Raudonoji armija šiame istorijos pasakojime minima kaip bolševikų karinė jėga, veikusi Lietuvoje ir platesniame Rytų Europos politinių konfliktų lauke. 1918 m. gruodžio 16 d. lietuvių bolševikai, remdamiesi vien jos daliniais, manifestu deklaravo Sovietų Lietuvą. 1920 m. rugpjūtį prie Varšuvos Raudonajai armijai pralaimėjus, bolševikai atšaukė Lietuvoje rengtą sukilimą, kuriam buvo telkiami diversantai, ginklai ir vietiniai rėmėjai. Po 1939 m. rudens Lietuvoje veikusios jos įgulos darė įtaką jaunimo politinėms nuostatoms, stiprindamos skirtingose bendruomenėse radikalias nacionalistines arba prosovietines simpatijas; tuo metu šalyje buvo dislokuota apie 20 000 kariškių, kuriems trūko kareivinių ir gyvenamųjų patalpų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Raudonosios armijos sugrįžimo ir deportacijų baimė paskatino tūkstančius Lietuvos gyventojų pasitraukti į Vakarus, o sovietinėje istorijos interpretacijoje vėliau nustota dėkoti jai už tariamą 1940 m. „išvadavimą“.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu