1944–1946 m. Lietuvoje susidarė dideli, net iki 100 kovotojų siekę partizanų būriai.
Įrodymai (1)
Užimant Grupė Lietuvos partizanų 1947 m.
Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
7 teiginiai8 įrašai5 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Lietuvos partizanai – partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje dalyviai 1944–1953 m. Panašūs antisovietinio pasipriešinimo judėjimai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje susidarė ir kitose sovietų okupuotose valstybėse ir teritorijose – Estijoje, Latvijoje, taip pat Lenkijoje, Rumunijoje ir Galicijoje. Skaičiuojama, kad partizaninės kovos laikotarpiu žuvo 30 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Tačiau pergyvenusi didžiules netektis – Lietuvos žydų Holokaustą, masines Sovietų Sąjungos vykdytas deportacijas į Sibirą, emigraciją 1944 m. į Vakarus, Lietuva sugebėjo pakilti į ilgiausią „karą po karo“ – Lietuvos partizanų pasipriešinimą SSRS ištisą. Nuo 1944 m. vasaros sovietų represijos ir teroras kurstė lietuvių tautos pasipriešinimą, kilo dešimtmetį trukęs partizaninis karas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Antinacinė rezistencija koncentravosi miestuose, o antisovietinė buvo ginkluota ir vyko kaime, kur partizanai galėjo gauti valstiečių paramą maistu, medikamentais, drabužiais.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
between 1948 and 1949 date QS:P,+1948-00-00T00:00:00Z/8,P1319,+1948-00-00T00:00:00Z/9,P1326,+1949-00-00T00:00:00Z/9 · Žiūrėti galerijojeŠaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Sudėtis |
|
| |
| Tikslai |
|
| |
| VeiklaŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
1944–1946 m. Lietuvoje susidarė dideli, net iki 100 kovotojų siekę partizanų būriai.
Užimant Grupė Lietuvos partizanų 1947 m.
Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, partizanų apygardose buvo įkurti spaudos ir informacijos skyriai.
Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, atėmus iš žmonių radijo imtuvus, visose apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai. Per visą partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau buvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių.
Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, atėmus iš žmonių radijo imtuvus, visose apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai. Per visą partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau buvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių. Iš jų gyventojai sužinodavo apie partizanų poziciją kolaborantų atžvilgiu, pasaulio politikos naujienas, partizanai parengė poezijos rinkinių, satyrų, prozos kūrinėlių, partizanų maldynų. Spaudą daugiausia platino jaunimas, vien 1947 m. už tai suimta 640 asmenų.
Lietuvos partizanų pasipriešinimas SSRS truko visą dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo, 1945–1953 m.
Tačiau pergyvenusi didžiules netektis – Lietuvos žydų Holokaustą, masines Sovietų Sąjungos vykdytas deportacijas į Sibirą, emigraciją 1944 m. į Vakarus, Lietuva sugebėjo pakilti į ilgiausią „karą po karo“ – Lietuvos partizanų pasipriešinimą SSRS ištisą dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo (1945–1953), o tai kartais laikoma didžiausiu Lietuvos įnašu į Europos istoriją XX a.
Nuo 1944 m. vasaros sovietų represijos ir teroras Lietuvoje skatino dešimtmetį trukusį partizaninį karą dėl nepriklausomybės atkūrimo.
Karas po karo – ginkluota rezistencija Nuo 1944 m. vasaros sovietų represijos ir teroras kurstė lietuvių tautos pasipriešinimą, kilo dešimtmetį trukęs partizaninis karas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Iš visų trijų Baltijos valstybių
1947 m. pabaigoje Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį nugabeno partizanų dokumentus.
1947 m. pabaigoje partizanai Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis per „geležinę uždangą“ į laisvąjį pasaulį nugabeno partizanų rašytus dokumentus: apygardų sudarytus okupacinės valdžios ištremtųjų, nužudytųjų ir suimtųjų sąrašus, partizanų vadovybės laišką popiežiui Pijui XII ir kitą svarbią medžiagą, viliantis, jog pasaulis atkreips dėmesį į Lietuvos okupaciją ir tarptautinės organizacijos pareikalaus, kad SSRS nutrauktų terorą.
Antinacinė rezistencija koncentravosi miestuose, o antisovietinė buvo ginkluota ir vyko kaime, kur partizanai galėjo gauti valstiečių paramą maistu, medikamentais, drabužiais.
Antinacinė rezistencija koncentravosi miestuose, o antisovietinė buvo ginkluota ir vyko kaime, kur partizanai galėjo gauti valstiečių paramą maistu, medikamentais, drabužiais. Pagalbos iš užsienio tikėtis nebuvo įmanoma, jie kovėsi vienų vieni. 1944–1946 m. susidarė dideli, net iki 100 kovotojų partizanų būriai – iš viso apie 30 tūkst. vyrų, kurie kontroliavo visą Lietuvą, išskyrus miestus, apsistodavo kaimuose, pastatydavo sargybos postus, o pasirodžius NKVD dalims eidavo į mūšį.
Nors organizuota ginkluota kova pasibaigė 1953-ųjų pavasarį, keletas pavienių partizanų išsislapstė dar dešimt ir daugiau metų.
Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, atėmus iš žmonių radijo imtuvus, visose apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai. Per visą partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau buvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių. Iš jų gyventojai sužinodavo apie partizanų poziciją kolaborantų atžvilgiu, pasaulio politikos naujienas, partizanai parengė poezijos rinkinių, satyrų, prozos kūrinėlių, partizanų maldynų. Spaudą daugiausia platino jaunimas, vien 1947 m. už tai suimta 640 asmenų.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 7 | 8 |
Galerija
Kęstučio apygardos vadas Antanas Bakšys-Klajūnas, 1952 m.Tiesioginis · Vaizdas
Lietuvos partizanų laidotuvių ceremonija, 1949 m.Tiesioginis · Įvykio vaizdas
Dainavos apygardos partizanų vadovai Mikas Babrauskas-Vaišvilkas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, 1949 m.Tiesioginis · Portretas