Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
institucija
8 teiginiai8 įrašai3 ryšiai
Vikipedijos įžanga
Lietuvos Taryba – nuo 1917 m. rugsėjo iki 1920 m. gegužės veikusi laikinoji vykdomosios valdžios institucija.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Lietuvos Taryba – 1917 m. išrinkta lietuvių politinė institucija, tapusi svarbiu Lietuvos valstybingumo atkūrimo centru. Konferencijoje ją sudarė 20 asmenų; Taryba pradėjo veikti rugsėjo 24 d., o jos pirmininku išrinktas Antanas Smetona. Ji veikė kaip tarpininkė tarp lietuvių tautos ir Vokietijos okupacinės valdžios, nors realios valdžios jai suteikta nebuvo. Vykdydama Vokietijos reikalavimą, Taryba buvo pasisakiusi už tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietija, numatytą karinės, transporto, finansų ir muitų konvencijomis. 1918 m. vasario 16 d. Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą – sprendimą, suteikusį institucijai išskirtinę reikšmę Lietuvos istorijoje.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
2017-03-30 · Žiūrėti galerijojeŠaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| SudėtisŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Struktūra |
|
| |
| VeiklaŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
Patikrinti teiginiai
Konferencijoje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba pradėjo veikti rugsėjo 24 d., o jos pirmininku tapo Antanas Smetona.
Konferencijoje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba (ji pradėjo veikti rugsėjo 24 dieną) kaip vykdomasis Lietuvos žmonių organas, o jos pirmininku – teisininkas, lietuviškų laikraščių redaktorius A. Smetona, tikintis, Lietuvių konferencijos Vilniuje prezidiumas (1917 m. rugsėjis)
Lietuvos Taryba, vykdydama Vokietijos reikalavimą, pasisakė už tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietija, numatytą keturiomis konvencijomis.
Tačiau kitoje dalyje Taryba, vykdydama Vokietijos reikalavimą, pasisakė „už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe“, kuri būtų įgyvendinta keturiomis konvencijomis (karinė, transporto, finansų, muitų). Nebeliko nė žodžio apie Steigiamąjį Seimą. Žinoma, Vokietijai ši rezoliucija pravertė Bresto taikos (Brastos taikos, Brest Litovsko taikos) derybose, į kurias Lietuvos Tarybos delegacija net nebuvo pakviesta.
1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
1918 II 16 Vokietijos okupacijos sąlygomis J. Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba paskelbia Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. 1940 VI 15 realizuodama Molotovo–Ribentropo paktą, Sovietų Sąjunga okupuoja ir aneksuoja Lietuvos Respubliką.
Konferencija programai vykdyti išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą, kurią vėliau turėjo papildyti tautinių mažumų atstovai.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta Taryba iš 20 asmenų, prie kurių vėliau turėjo būti pririnkti tautinių mažumų atstovai. Lietuvos Tarybos nariai buvo šie: J. Basanavičius, (†), S. Banaitis (†), M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, P. Mironas, S. Narutavičius (†), A. Petrulis (†), A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas (†), J. Vailokaitis, J. Vileišis. Savo pirmininku Taryba išsirinko A. Smetoną.
Valstybės Taryba spalio pabaigos sesijoje išleido laikinės konstitucijos pamatinius dėsnius.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Vyriausybė pradėjo veikti, vaduodamasi vadinamaisiais laikinės konstitucijos pamatiniais dėsniais, kuriuos išleido Valstybės Taryba savo sesijoj spalių mėnesio pabaigoj. Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota Tarybos prezidiumui, kurį sudarė pirmininkas (A. Smetona) ir du vicepirmininkai (J. Staugaitis ir S. Šilingas). Jie trise ėjo prezidento pareigas.
Valstybės Taryba turėjo leisti įstatymus, sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis ir naudotis interpeliacijų bei paklausimų teise.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministerių kabinetą, atsakingą prieš Valstybės Tarybą. Ši pastaroji turėjo leisti įstatymus ir daryti sutartis su kitomis valstybėmis. Jai priklausė taip pat interpeliacijų ir paklausimų teisė.
1918 m. vasario 16 d. tai deklaravo Lietuvos Taryba.
Šaltinis: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
1918 m. vasario 16 d. tai deklaravo Lietuvos Taryba
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 3 | 3 |
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 3 | 3 |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija | — | 1 | 1 |
| Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių | — | 1 | 1 |
Galerija
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimo rankraščio lietuviškas ir vokiškas originalai.Susijęs · Rankraštis
Originalus Lietuvos Nepriklausomybės Aktas su dvidešimčia Lietuvos Tarybos narių parašų.Susijęs · Rankraštis