Narbutas biarmius, arba permius, laikė savita didelės šiaurės slavų šeimos šaka, besiskiriančia tarme, papročiais ir fizionomija. Narbutas rašė, kad iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą Biarmija, palaikydama ryšius su Naugardo slavais, sudarė atskirą valstybę. Narbutas iš skandinavų legendų ir fragmentiškų paminėjimų sprendė, kad Biarmija buvo turtinga ir turėjo daug brangiųjų metalų.
Tuo tarpu apsiribosime pasakydami štai ką. Biarmiai, arba permiai, kalba slavų rusų arba rusų kalba, bet turi savitą tos kalbos tarme; yra papročių ir fizionomijos skirtumų, kurie šiuose žmonėse leidžia įžiūrėti atskirą didelės šiaurės slavų šeimos šaką. Matoma, kad jie apsigyveno tolimuose Siaurės Europos rytuose seniausiai, kai tik slavų genties tautos galėjo užklysti į tuos kraštus, kuriuose šiandien tokios varginančios ir ilgos žiemos.
Pagaliau atsirado tikrasis Biarmijos apaštalas šventasis Steponas, Permės vyskupas, išmintingas, pamaldus, kupinas žmoniškumo ir žmogaus širdies supratimo. Davęs žmonėms pažinti savo dorybes ir užsitarnavęs jų meile, niekuo neįžeisdamas čiabuvių tautos, nors pats buvo rusas, jis taip sėkmingai pakreipė dalykų eigą, kad visa senovinė Biarmija priėmė Kristaus tikėjimo šviesą be pasipriešinimo ir noriai. Tai jis pirmasis rašė maldaknyges ir šventąją evangeliją biarmiškomis raidėmis; tai buvo vienas veiksmingiausių būdų sušvelninti rūsčią tautą, aistringai mylinčią savo tėvynę.