Narbutas biarmius, arba permius, laikė savita didelės šiaurės slavų šeimos šaka, besiskiriančia tarme, papročiais ir fizionomija. Narbutas rašė, kad iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą Biarmija, palaikydama ryšius su Naugardo slavais, sudarė atskirą valstybę. Narbutas iš skandinavų legendų ir fragmentiškų paminėjimų sprendė, kad Biarmija buvo turtinga ir turėjo daug brangiųjų metalų.
Tuo tarpu apsiribosime pasa\nkydami štai ką.\nBiarmiai, arba permiai, kalba slavų rusų arba rusų kalba,\nbet turi savitą tos kalbos tarme; yra papročių ir fizionomijos\nskirtumų, kurie šiuose žmonėse leidžia įžiūrėti atskirą didelės\nšiaurės slavų šeimos šaką. Matoma, kad jie apsigyveno toli\nmuose Siaurės Europos rytuose seniausiai, kai tik slavų gen\nties tautos galėjo užklysti į tuos kraštus, kuriuose šiandien to\nkios varginančios ir ilgos žiemos.
Apie juos senovės Graikijos\ngeografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi\nnius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad\nir paties Herodoto išvardytų.\nIš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža\nką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar-\ndo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė\natskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana\nfragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis bu\nvusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi,\nkad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailė\njo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius\ndėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai\nmokėjo gana neblogai gintis.
Pagaliau atsirado tikrasis Biarmijos apaštalas - šventasis Steponas, Permės vyskupas, išmintingas, pamaldus, kupinas žmoniškumo ir žmogaus širdies supratimo. Davęs žmonėms pažinti savo dorybes ir užsitarnavęs jų meile, nie kuo neįžeisdamas čiabuvių tautos, nors pats buvo rusas, jis taip sėkmingai pakreipė dalykų eigą, kad visa senovinė Biar mija priėmė Kristaus tikėjimo šviesą be pasipriešinimo ir no riai. Tai jis pirmasis rašė maldaknyges ir šventąją evangeliją biarmiškomis raidėmis; tai buvo vienas veiksmingiausių būdų sušvelninti rūsčią tautą, aistringai mylinčią savo tėvynę.
Mat jeigu biarmiečiai nebūtų turėję savo rai\ndyno, nebūtų buvę reikalo išradinėti naujo, turint rankose ir\nslavišką raštą, ir knygas, kurių kalba ir ten buvo vietinė. Ta\nčiau akivaizdžiausias yra dalykas, kad biarmiečiai turėjo savo\nraidyną nuo senų laikų, gerokai ankstesnių už XI amžių. Pati\nto raidyno sudėtis įrodo jį esant labai seną.