Narbutas biarmius, arba permius, laikė savita didelės šiaurės slavų šeimos šaka, besiskiriančia tarme, papročiais ir fizionomija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 436
Tuo tarpu apsiribosime pasakydami štai ką. Biarmiai, arba permiai, kalba slavų rusų arba rusų kalba, bet turi savitą tos kalbos tarme; yra papročių ir fizionomijos skirtumų, kurie šiuose žmonėse leidžia įžiūrėti atskirą didelės šiaurės slavų šeimos šaką. Matoma, kad jie apsigyveno tolimuose Siaurės Europos rytuose seniausiai, kai tik slavų genties tautos galėjo užklysti į tuos kraštus, kuriuose šiandien tokios varginančios ir ilgos žiemos.
Narbutas šventąjį Steponą, Permės vyskupą, vadino tikruoju Biarmijos apaštalu ir siejo su Biarmijos krikščionėjimu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 435
Pagaliau atsirado tikrasis Biarmijos apaštalas šventasis Steponas, Permės vyskupas, išmintingas, pamaldus, kupinas žmoniškumo ir žmogaus širdies supratimo. Davęs žmonėms pažinti savo dorybes ir užsitarnavęs jų meile, niekuo neįžeisdamas čiabuvių tautos, nors pats buvo rusas, jis taip sėkmingai pakreipė dalykų eigą, kad visa senovinė Biarmija priėmė Kristaus tikėjimo šviesą be pasipriešinimo ir noriai. Tai jis pirmasis rašė maldaknyges ir šventąją evangeliją biarmiškomis raidėmis; tai buvo vienas veiksmingiausių būdų sušvelninti rūsčią tautą, aistringai mylinčią savo tėvynę.
Narbutas teigė, kad biarmiai nuo senų laikų turėjo savo raidyną, gerokai ankstesnį už XI amžių.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Narbutas rašė, kad iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą Biarmija, palaikydama ryšius su Naugardo slavais, sudarė atskirą valstybę.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.