Narbutas biarmius, arba permius, laikė savita didelės šiaurės slavų šeimos šaka, besiskiriančia tarme, papročiais ir fizionomija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 436
Tuo tarpu apsiribosime pasa\nkydami štai ką.\nBiarmiai, arba permiai, kalba slavų rusų arba rusų kalba,\nbet turi savitą tos kalbos tarme; yra papročių ir fizionomijos\nskirtumų, kurie šiuose žmonėse leidžia įžiūrėti atskirą didelės\nšiaurės slavų šeimos šaką. Matoma, kad jie apsigyveno toli\nmuose Siaurės Europos rytuose seniausiai, kai tik slavų gen\nties tautos galėjo užklysti į tuos kraštus, kuriuose šiandien to\nkios varginančios ir ilgos žiemos.
Narbutas rašė, kad iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą Biarmija, palaikydama ryšius su Naugardo slavais, sudarė atskirą valstybę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 436
Apie juos senovės Graikijos\ngeografai sužinojo iš skitų, tačiau sunku išskirti jų tuometi\nnius pavadinimus iš daugelio Siaurės Europos gyventojų, kad\nir paties Herodoto išvardytų.\nIš amžių iki vikingų atsikraustymo į Didįjį Naugardą maža\nką galima pasakyti apie Biarmiją, kuri, liesdamasi su Naugar-\ndo slavais ir palaikydama su jais santykius, vis dėlto sudarė\natskirą valstybę. Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana\nfragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis bu\nvusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi,\nkad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailė\njo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius\ndėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai\nmokėjo gana neblogai gintis.
Narbutas šventąjį Steponą, Permės vyskupą, vadino tikruoju Biarmijos apaštalu ir siejo su Biarmijos krikščionėjimu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 435
Pagaliau atsirado tikrasis Biarmijos apaštalas - šventasis Steponas, Permės vyskupas, išmintingas, pamaldus, kupinas žmoniškumo ir žmogaus širdies supratimo. Davęs žmonėms pažinti savo dorybes ir užsitarnavęs jų meile, nie kuo neįžeisdamas čiabuvių tautos, nors pats buvo rusas, jis taip sėkmingai pakreipė dalykų eigą, kad visa senovinė Biar mija priėmė Kristaus tikėjimo šviesą be pasipriešinimo ir no riai. Tai jis pirmasis rašė maldaknyges ir šventąją evangeliją biarmiškomis raidėmis; tai buvo vienas veiksmingiausių būdų sušvelninti rūsčią tautą, aistringai mylinčią savo tėvynę.
Narbutas teigė, kad biarmiai nuo senų laikų turėjo savo raidyną, gerokai ankstesnį už XI amžių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 437
Mat jeigu biarmiečiai nebūtų turėję savo rai\ndyno, nebūtų buvę reikalo išradinėti naujo, turint rankose ir\nslavišką raštą, ir knygas, kurių kalba ir ten buvo vietinė. Ta\nčiau akivaizdžiausias yra dalykas, kad biarmiečiai turėjo savo\nraidyną nuo senų laikų, gerokai ankstesnių už XI amžių. Pati\nto raidyno sudėtis įrodo jį esant labai seną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vėliau iš skandinavų legendų arba iš gana fragmentiškų Biarmijos paminėjimų matome, jog ta šalis bu vusi turtinga, turėjusi gausybę brangiųjų metalų ir tiek svarbi, kad skandinavų plėšikai, tai yra tų amžių keliautojai, negailė jo pastangų įveikti kliūtis, kuriomis gamta atskyrė biarmiečius dėl grobio, išperkamo savo pačių krauju, kadangi biarmiečiai mokėjo gana neblogai gintis. 435 ## Puslapis 435 Išaugus rusų valstybės galiai, Biarmija savaime turėjo tap ti jos provincija, tačiau ši tauta atkakliai laikėsi savo senosios stabmeldystės; smulkesnės žinios apie ją yra dingusios. Atver timas j krikščionybę, prasidėjęs tenai apie X amžiaus pabaigą, vyko gana nesėkmingai: biarmiečiai tai priimdavo krikščiony bę, tai vėl atmesdavo, o dėl to neapsieidavo ir be kankinių: vienam vyskupui, apsakančiam šventąją evangeliją, jie gyvam nulupo odą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
435 ## Puslapis 435 Išaugus rusų valstybės galiai, Biarmija savaime turėjo tap ti jos provincija, tačiau ši tauta atkakliai laikėsi savo senosios stabmeldystės; smulkesnės žinios apie ją yra dingusios. Atver timas j krikščionybę, prasidėjęs tenai apie X amžiaus pabaigą, vyko gana nesėkmingai: biarmiečiai tai priimdavo krikščiony bę, tai vėl atmesdavo, o dėl to neapsieidavo ir be kankinių: vienam vyskupui, apsakančiam šventąją evangeliją, jie gyvam nulupo odą. Pagaliau atsirado tikrasis Biarmijos apaštalas - šventasis Steponas, Permės vyskupas, išmintingas, pamaldus, kupinas žmoniškumo ir žmogaus širdies supratimo.