Vilijos tiltas aprašomas kaip fizinė miesto infrastruktūra, skirta pakeisti nepatogią perkėlą ir sujungta su prekybinėmis būdelėmis arba stoginėmis. 1529 m. leista statyti akmeninį arba plytinį tiltą, o vėliau Hozijaus iniciatyva per Viliją iškilo mūrinis tiltas.
Suteikdamas Hozijui teisę pastatyti tiltą per Viliją, kad būtų pakeista nepatogi perkėla, kuria iki tol buvo naudojamasi, karalius leido imti tam tikrą mokestį nuo pravažiuojančių; be to, jis nutarė visuomenės patogumui paskirti labdaringą ir Vilniui labai svarbią įstaigą. Hozijus buvo įpareigotas vėliau, kai jam sugrįš tilto statybos išlaidos, prie dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios pastatyti viešą špitolę (prieglaudą) ir visada ją išlaikyti, priežiūrai vadovaujant Vilniaus vyskupui18. Ulrikas uoliai įvykdė karaliaus pavedimus; per upę stojo išmūrytas tiltas ir špitolės sienos jau buvo gerokai pakilusios, bet vis dėlto po Ulriko mirties statybą užbaigė jo sūnus Jonas.
Taip pat šiek tiek vėliau, 1529 metais, Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, gavo karaliaus leidimą priešais Žemutinės Vilniaus pilies vartus, per Vilijos upę nutiesti tiltą iš akmenų arba plytų. Ant to tilto pastatyti pirkliams būdeles, arba stogines, ir iš jų jis pats ir jo palikuonys gavo teisę visiems laikams imti mokestį. Šio tilto remontas paliktas tam pačiam Goštautui ir jo įpėdiniams, o apsauga netikėto potvynio metu priskirta Vilniaus miestiečiams17.