Voldemaro vyriausybė neturėjo ginkluotųjų pajėgų. Iš jų paimtas karo grobis svariai papildė Lietuvos kariuomenės ginkluotę. Jie atsiuntė iš RSSFR apie 2 000 diversantų su padirbtais lietuviškais dokumentais, nelegaliai gabeno ginklus ir steigė jų sandėlius Kaune ir kituose miestuose, verbavo vietinius gyventojus.
Paskutinė federacijos su Lenkija galimybė Neturėdama pakankamai karinių jėgų Lietuva nesugebėjo apjungti netgi visų etninių lietuvių žemių, kur lietuviai sudarė daugumą gyventojų – karinių susidūrimų su Lenkija metu buvo prarasti lietuviški Seinai ir Punskas. Kovos su lenkais įgavo ne tik teritorinį, bet ir socialinį atspalvį – 1920 m. rugsėjį ministras pirmininkas M. Sleževičius paskelbė Seime, jog „lenkai atakuoja, nes mūsų dvarininkai pakvietė jų legionus į Lietuvą padėti toliau išnaudoti mūsų žmones ir apginti savo dvarus, visi, kas sveiki, turi griebtis ginklo“. M. Sleževičiaus vaidmuo
Kovos su lenkais įgavo ne tik teritorinį, bet ir socialinį atspalvį – 1920 m. rugsėjį ministras pirmininkas M. Sleževičius paskelbė Seime, jog „lenkai atakuoja, nes mūsų dvarininkai pakvietė jų legionus į Lietuvą padėti toliau išnaudoti mūsų žmones ir apginti savo dvarus, visi, kas sveiki, turi griebtis ginklo“.
1918 m. gruodžio 21 d. A. Smetona skubiai išvyko į Berlyną, kur pasirašė 100 mln. markių paskolą ginklams įsigyti. Vokietija pateikė ginklų kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams ir, Antantės šalių reikalavimu, leido panaudoti savo dalinius stabdant bolševizmą.
Lietuvos kariuomenė balandžio pabaigoje jau turėjo apie 6 000 vyrų ir nuosekliai didėjo, trūkstant karininkų, jie pradėti rengti Kaune. Savanoriai pakiliai, su entuziazmu ėjo į Lietuvos kariuomenę, tokių buvo apie 12 000, jiems žadėti žemės sklypai. Kovos veiksmai su raudonaisiais baigėsi jų išstūmimu iš Lietuvos 1919 m. vasarą, rudenį sumušta ir keista Pavelo Bermonto-Avalovo (Pavel Bermondt-Avalov) vadovaujama rusų ir vokiečių kariuomenė (bermontininkai), formaliai pavaldi rusų baltųjų generolui Aleksandrui Kolčiakui. Iš jų paimtas karo grobis svariai papildė Lietuvos kariuomenės ginkluotę.
Žinoma, Taikos sutartis, pasirašyta Maskvoje, būtų nieko verta, jei Lenkija nebūtų sumušusi Rusijos bolševikų, nes šie intensyviai ruošė sukilimą Lietuvoje 1920 m. rugpjūtį. Jie atsiuntė iš RSSFR apie 2 000 diversantų su padirbtais lietuviškais dokumentais, nelegaliai gabeno ginklus ir steigė jų sandėlius Kaune ir kituose miestuose, verbavo vietinius gyventojus. Tik Raudonajai armijai pralaimėjus prie Varšuvos, bolševikai „sukilimą“ atšaukė. Taigi atsitiko stebuklas – Lietuva išliko, suformavo 30 000 vyrų kariuomenę, apsigynė ir pradėjo tvarkyti vidaus ekonominius reikalus.