Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Žaliajame pagiry stovėjęs ąžuolas, kursai savo amžium, aukštybe ir platybe visų girių medžius pranokęs; tenai liepęs kūrėjų kūrėjas Brutenis svietui sueiti ir, jam suėjus, taip būk sakęs: „Dievai mūsų maloningi nuo šiol tarp jūsų gyvens, kurie šį ąžuolą paskyrė sau už buveinę.“ Ant tų žodžių nudengęs jis tris dievų stabus, uoksuose to ąžuolo įstatytus, kaip viršiau regėjom; svietas tuo būk prasidžiugęs ir stebėjęs, nesgi iki šiolei svietas meldęs dievus, veizėdamas į saulę ir delčią, o dabar išvydęs jų veidus.
Per metines viešas aukas žmonės meldėsi prie šėtroje stovinčio aukuro ir dievo stabo.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Išeiginėse aukose, beje, ant metinių viešių, arba švenčių, aukavo viršaitis ar viršininkas vaideliotų, arba žynių, susirinkus taip pat svietui vienos apygardos į pašėtrį po visų dideliuoju ąžuolu, kame šventa ugnis kūrinos. Viršaitis, paėmęs duonos šmotelį ant torieliaus^949 ir midaus kaušą ar taurę ir tuo nešinas, tris kartus apėjo apie stalą ir tenai padėjo duoną ir taurę. Tad prie aukuro ir stabo, šėtre stovinčio, meldės, pakaitomis su svietu giedodamas, kaip viršiau regėjom.
Luno Heliogabalo stabas, kurį Aurelijus Antoninas pastatė Romoje, ant Kapitolijaus kalno, buvo didžiulis juodas akmuo, apie kurį manyta, kad jis nukritęs iš dangaus (akmuo - meteoritas). Vėlgi buvo dievybių, kurioms nekūrė nei stabų, nei atvaizdų; dažnai dievo vardas, parašytas ant lentos arba iškaltas akmenyje, atstodavo jų atvaizdą. Kartais adoracijos objektas būdavo austinė uždanga, pakabinta šventykloje priešais kokį nors sienos įdubimą; dažniausiai tai būdavo slaptosiose šventyklose.
Šios rūšies paminklai buvo labiausiai naikinami Lietuvai priimant krikščionių tikėjimą; ypač atvertėjai - kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai griovė, naikino, skandino viską, kas tik nors kiek buvo susiję su stabmeldiškųjų dievų vaizdavimu. Mūsų upės, ežerai ir pelkės ne vienoje vietoje slepia dievų stabus iš akmens ir metalo. Prilvico stabai saugomi Raceburgo bibliotekoje ir Naujajame Brandenburge, Sponholco kabinete**.
273 ## Puslapis 273 įtvirtinimai18. Kalnas, arba Kolnas; etimologinė Kol prasmė kalnas, iškili vieta. Tačiau smulkmenų apie tą panteoną neturime; reikėtų manyti, kad jame turėjo būti stabų rinkinys.
Politinė padėtis jau buvo nepalanki senajai religinei santvarkai, todėl tikėjimo galvos autoritetas pamažu turėjo silpnėti15. Vis dėlto jie darė didelę įtaką visuomenės mąstymui - ar tai nešiodamiesi užantyje baisios išvaizdos Pokliaus stabuką, ar tai pranašaudami baisius dalykus, bausmes ir dovanas, kurias galį atsiųsti dievai, su kuriais jie kuo artimiausiai bendraują; pagaliau įtikinėdami žmones, kad mirusiųjų vėlės galinčios pasirodyti, ir kitokiais panašiais prasimanymais. Mat sumanęs 14 Schütz.
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju kunigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pačiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė statula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.