Tris dievų stabai buvo įstatyti ąžuolo uoksuose.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 239
Žaliajame pagiry stovėjęs ąžuolas, kursai savo amžium, aukštybe ir platybe visų girių medžius\npranokęs; tenai liepęs kūrėjų kūrėjas Brutenis svietui sueiti ir, jam suėjus, taip būk sakęs: „Dievai\nmūsų maloningi nuo šiol tarp jūsų gyvens, kurie šį ąžuolą paskyrė sau už buveinę.“ Ant tų žodžių\nnudengęs jis tris dievų stabus, uoksuose to ąžuolo įstatytus, kaip viršiau regėjom; svietas tuo būk\nprasidžiugęs ir stebėjęs, nesgi iki šiolei svietas meldęs dievus, veizėdamas į saulę ir delčią, o dabar\nišvydęs jų veidus.
Per metines viešas aukas žmonės meldėsi prie šėtroje stovinčio aukuro ir dievo stabo.
Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
PDF 199
Išeiginėse aukose, beje, ant metinių viešių, arba švenčių, aukavo viršaitis ar viršininkas\nvaideliotų, arba žynių, susirinkus taip pat svietui vienos apygardos į pašėtrį po visų dideliuoju\nąžuolu, kame šventa ugnis kūrinos. Viršaitis, paėmęs duonos šmotelį ant torieliaus^949 ir midaus\nkaušą ar taurę ir tuo nešinas, tris kartus apėjo apie stalą ir tenai padėjo duoną ir taurę. Tad prie\naukuro ir stabo, šėtre stovinčio, meldės, pakaitomis su svietu giedodamas, kaip viršiau regėjom.
Luno Heliogabalo stabas, Aurelijus Antonino pastatytas Romos Kapitolijuje, buvo didžiulis juodas akmuo, laikytas iš dangaus nukritusiu meteoritu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 242
Luno Heliogabalo stabas, kurį Aurelijus Antoninas pastatė Romoje, ant Kapitolijaus kalno, buvo didžiulis juodas akmuo, apie kurį manyta, kad jis nukri tęs iš dangaus (akmuo - meteoritas). Vėlgi buvo dievybių, kurioms nekūrė nei stabų, nei atvaiz dų; dažnai dievo vardas, parašytas ant lentos arba iškaltas ak menyje, atstodavo jų atvaizdą. Kartais adoracijos objektas bū davo austinė uždanga, pakabinta šventykloje priešais kokį nors sienos įdubimą; dažniausiai tai būdavo slaptosiose šventyklo se.
Narbutas rašė, kad Lietuvai priimant krikščionybę dievų stabai buvo labiausiai naikinami, ypač kryžiuočių ir kalavijuočių riterių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 259
Šios rūšies paminklai buvo labiausiai naikinami Lietuvai priimant krikščionių tikėjimą; ypač atvertėjai - kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai griovė, naikino, skandino viską, kas tik nors kiek buvo susiję su stabmeldiškųjų dievų vaizdavimu. Mūsų upės, ežerai ir pelkės ne vienoje vietoje slepia dievų stabus iš akmens ir metalo. Prilvico stabai saugomi Raceburgo bibliotekoje ir Nauja jame Brandenburge, Sponholco kabinete**.
Narbutas spėjo, kad minėtame panteone galėjo būti dievų stabų rinkinys, nors smulkmenų apie jį neturėta.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 274
273\n\n## Puslapis 273\n\nįtvirtinimai18. Kalnas, arba Kolnas; etimologinė Kol prasmė -\nkalnas, iškili vieta. Tačiau smulkmenų apie tą panteoną ne\nturime; reikėtų manyti, kad jame turėjo būti stabų rinkinys.
Narbutas teigė, kad tikėjimo vadovai veikė visuomenę nešiodamiesi Pokliaus stabuką ir pranašaudami dievų bausmes bei dovanas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 289
Politinė padėtis jau buvo\nnepalanki senajai religinei santvarkai, todėl tikėjimo galvos\nautoritetas pamažu turėjo silpnėti15.\nVis dėlto jie darė didelę įtaką visuomenės mąstymui - ar\ntai nešiodamiesi užantyje baisios išvaizdos Pokliaus stabuką,\nar tai pranašaudami baisius dalykus, bausmes ir dovanas, ku\nrias galį atsiųsti dievai, su kuriais jie kuo artimiausiai bendraują;\npagaliau įtikinėdami žmones, kad mirusiųjų vėlės galinčios pa\nsirodyti, ir kitokiais panašiais prasimanymais. Mat sumanęs\n14 Schütz.
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 243
O šios šventyklos aprašyme istorikai aiškiai mini vyriausiojo dievo Perkūno stabą, kuris buvęs puošnesnis už kitus. Lietuvių Perkūno stabas X amžiuje Šiaurėje buvo garsus, kadangi Vladimiras, tapęs visos Šiaurės Rusios didžiuoju ku nigaikščiu, tokius pačius pastatė Kijeve ir Naugarde; tuo pa čiu metu tam dievui buvo pastatyta šventykla toje vietoje, kur yra vadinamasis Perimo vienuolynas. Tai buvusi didžiulė sta tula, liemuo iš ąžuolo, galva sidabrinė, ūsai ir ausys auksinės, kojos geležinės, kumštyje laikė kažką panašaus į žaibus23.
Tačiau vėlesniais stabmeldiškosios Lietuvos laikais tas au toritetas smarkiai sukasdieniškėjo ir, kaip liudija kai kurie is torijos paminklai, vyriausiasis žynys ėmė dažniau rodytis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 289
Pasak neseniai rastų istorijos šaltinių, vyriausiojo žynio au toritetas prūsams buvo toks didis, kad žynys labai retai leisda vo sau viešai pasirodyti; nebent žymiausiems asmenims leis davo pasikalbėti su juo akis į akį. Retas buvo bajoras, kuriam būtų tekusi laimė bent kartą gyvenime išvysti jį patį. O savo sprendimus jis pranešdavo per pasiuntinius. Tačiau vėlesniais stabmeldiškosios Lietuvos laikais tas au toritetas smarkiai sukasdieniškėjo ir, kaip liudija kai kurie is torijos paminklai, vyriausiasis žynys ėmė dažniau rodytis.