Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Žaliajame pagiry stovėjęs ąžuolas, kursai savo amžium, aukštybe ir platybe visų girių medžius\npranokęs; tenai liepęs kūrėjų kūrėjas Brutenis svietui sueiti ir, jam suėjus, taip būk sakęs: „Dievai\nmūsų maloningi nuo šiol tarp jūsų gyvens, kurie šį ąžuolą paskyrė sau už buveinę.“ Ant tų žodžių\nnudengęs jis tris dievų stabus, uoksuose to ąžuolo įstatytus, kaip viršiau regėjom; svietas tuo būk\nprasidžiugęs ir stebėjęs, nesgi iki šiolei svietas meldęs dievus, veizėdamas į saulę ir delčią, o dabar\nišvydęs jų veidus.
Per metines viešas aukas žmonės meldėsi prie šėtroje stovinčio aukuro ir dievo stabo.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių
Išeiginėse aukose, beje, ant metinių viešių, arba švenčių, aukavo viršaitis ar viršininkas\nvaideliotų, arba žynių, susirinkus taip pat svietui vienos apygardos į pašėtrį po visų dideliuoju\nąžuolu, kame šventa ugnis kūrinos. Viršaitis, paėmęs duonos šmotelį ant torieliaus^949 ir midaus\nkaušą ar taurę ir tuo nešinas, tris kartus apėjo apie stalą ir tenai padėjo duoną ir taurę. Tad prie\naukuro ir stabo, šėtre stovinčio, meldės, pakaitomis su svietu giedodamas, kaip viršiau regėjom.
Luno Heliogabalo stabas, kurį Aurelijus Antoninas pastatė Romoje, ant Kapitolijaus kalno, buvo didžiulis juodas akmuo, apie kurį manyta, kad jis nukri tęs iš dangaus (akmuo - meteoritas). Vėlgi buvo dievybių, kurioms nekūrė nei stabų, nei atvaiz dų; dažnai dievo vardas, parašytas ant lentos arba iškaltas ak menyje, atstodavo jų atvaizdą. Kartais adoracijos objektas bū davo austinė uždanga, pakabinta šventykloje priešais kokį nors sienos įdubimą; dažniausiai tai būdavo slaptosiose šventyklo se.
Šios rūšies paminklai buvo labiausiai naikinami Lietuvai priimant krikščionių tikėjimą; ypač atvertėjai - kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai griovė, naikino, skandino viską, kas tik nors kiek buvo susiję su stabmeldiškųjų dievų vaizdavimu. Mūsų upės, ežerai ir pelkės ne vienoje vietoje slepia dievų stabus iš akmens ir metalo. Prilvico stabai saugomi Raceburgo bibliotekoje ir Nauja jame Brandenburge, Sponholco kabinete**.
273\n\n## Puslapis 273\n\nįtvirtinimai18. Kalnas, arba Kolnas; etimologinė Kol prasmė -\nkalnas, iškili vieta. Tačiau smulkmenų apie tą panteoną ne\nturime; reikėtų manyti, kad jame turėjo būti stabų rinkinys.
Politinė padėtis jau buvo\nnepalanki senajai religinei santvarkai, todėl tikėjimo galvos\nautoritetas pamažu turėjo silpnėti15.\nVis dėlto jie darė didelę įtaką visuomenės mąstymui - ar\ntai nešiodamiesi užantyje baisios išvaizdos Pokliaus stabuką,\nar tai pranašaudami baisius dalykus, bausmes ir dovanas, ku\nrias galį atsiųsti dievai, su kuriais jie kuo artimiausiai bendraują;\npagaliau įtikinėdami žmones, kad mirusiųjų vėlės galinčios pa\nsirodyti, ir kitokiais panašiais prasimanymais. Mat sumanęs\n14 Schütz.