Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galy bei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuo lą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, pridu ria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo bū ti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.
Tautos šventovė buvo Upsaloje; ten, kaip Romovės šventykloje, sto vėjo trijų vyriausiųjų dievų stabai (Adamus Bremenensis. De situ Daniae. - Cap. 233); ten, kaip ir Romovėje, gyveno tar nauti dievams pašaukti žyniai ir, be abejo, taip pat vyriausiasis žynys. Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdoti bus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant (apie žynius, kurie Upsaloje buvo papratę tarnauti piktosioms dvasioms).
Kadangi šiam aiškinimui nieko negali-\nm . 03\n417\n\n## Puslapis 417\n\nma prikišti, tad reikia sutikti, kad Upsala buvo svarbiausioji\nteismo vieta ir dievų buveinė. Tuos sprendimus skelbė ne kas\nkitas, o ten gyvenantis žynys, kuris savo dvigubu aukštu rangu\nteikė tai vietai dvigubą reikšmę - ir kaip dievų buveinės, ir\nkaip teismo sostinės, taigi Upsalos ir krivio pavadinimai savo\nprasme bus visiškai tapatūs.