Narbutas aukurus aprašo kaip pakilesnes vietas atviroje aikštėje, miškuose arba bestogėje šventykloje su pusės žmogaus ūgio ugniaviete. Taip pat buvo tam tikrų didelių akmenų-aukurų, paskirtų dievams, - tai matėme iš straipsnio „Ganiklis“.
Aukurai, ragai (Roha)21 2\nSenovės žmonių aukurai - tai tam tikro aukščio pakiles\nnės vietos atviroje aikštėje, miškuose arba šventykloje, netu\nrinčioje stogo; šiame paaukštėjime, atstojančiame pakopas, bu\nvo pusės žmogaus ūgio ugniavietė. Kunigai, stovėdami ant pa\nkopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, grai\nkai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus\nskyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo pa\nprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus\nkai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.
Taip pat buvo tam tikrų didelių akmenų-aukurų, paskirtų\ndievams, - tai matėme iš straipsnio „Ganiklis“. Apie panašų\ndeivės Velionos aukurą kalbėsime straipsnyje „Kapai“. Dievo\nPerkūno šventyklos aukurą aprašysime straipsnyje „Šventyk\nlos“.