Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus galo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale „Germania". Jis juos vadina aisčiais _(aestii, aestiorum gentes)._ Kadangi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros pasikeitimo, tai reikia manyti, kad jau nuo naujojo akmens amžiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai.
Pirmas, kurs duoda platesnių žinių apie aisčius, yra I amž. gale gyvenęs romėnų istorikas Tacitas. Savo veikale _„Germania",_ kalbėdamas apie tautas, kurios yra anapus germanų, jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą, tikybą, būtinai paminėdamas ir jų gintarą.
Skandinavijos gotai nuo neatmenamų laikų buvo jūrų keliautojai, kartais prekiaudavo, bet dažniausiai plėšikaudavo; jų pirmoji veiklos vieta buvo Baltijos jūros pakrantės. Tacitas, vardydamas savo veikalo apie germanų papročius medžiagą, kurią paėmė iš senovės rašytojų memuarų, kalba apie gotus kaip tautą, nuo senų laikų gyvenančią kairiojoje Vyslos žemupio pakrantėje. Atrodo, kad jie vien prekiavo Baltijos jūros rytinės pakrantės produktais, ypač gintaru, kurį galėjo nugabenti net į Britaniją ir tiesiog pardavinėti jį kartaginiečiams.
Matyt, priežastis yra ta, kad tuomet nebuvo jokios tautos, su kuria tiesiogiai galima būtų sieti šį pavadinimą. Tik Tacitas, rašęs I mūsų eros amžiaus pabaigoje, paminėjęs germanų gyvenamąsias vietas, jų kartas ir papročius ir baigdamas savo aprašymus galinga svebų tautos karta, kuri gyveno šiauriausiuose germanų kraštuose, galop pereina prie Prūsijos pakrančių ir prisimena estus. 2inių apie šį pavadinimą jis turbūt turėjo iš germanų, kurie visuomet taip gotiškai vadino šiuos kraštus ir žmones.
Kai gintaras prikišamas prie ugnies, jis dega kaip dervingas medis dūmijančia, kvapnia liepsna ir kartu tampa minkštas lyg derva ar sakai“. Siame gana aiškiame Tacito aprašyme atsiskleidžia ta istorinė tiesa, kad jis turėjo žinių apie lietuvių tautą1, kurią stengėsi aprašyti vadindamas estais. Išnagrinėjęs Tacito geografiją, naujųjų laikų prūsų istorikas nustatė šią Estijos padėtį kaimyninių kraštų atžvilgiu2 3.
Tad atleiskime senovės autoriams, kurių geografinių žinių gavimo galimybės buvo labiau ribotos negu mūsų; jos pražuvo, mums liko vien spausdintos Plinijaus ištraukos arba kitų geografų traktatų fragmentai. Siek tiek labiau venedų reikalus aiškina Tacitas 46 skyriuje1. Jis sako, kad jie nepriklauso nei sarmatams, nei germanams, turi daug žemių, vakaruose teka Vysla; jų kaimynai — estai bei gitonai (§§ 66—80), šiaurėje — finai, pietuose — peucinai, o rytuose yra nežinomos sritys.
Plinijus teigia, kad jazigai gyveno prie Tisos upės. Tą pat sako ir Tacitas, nors jis anaiptol nepriskiria jų prie ramių žemdirbių, bet atvirkščiai — laiko juos karinga gentimi, turinčia rinktinę raitąją armiją. Jis nurodo, kad jie kariavo su svevų karaliaus Vanijaus Vanino vėliavomis, o pilietinio karo tarp Vespasiano ir Vitelijaus metu kovėsi romėnų gretose.