Pirmutinis mūsų krašto gyventojus mini pirmojo amžiaus\ngalo romėnų rašytojas Tacitas savo veikale „Germania\".\nJis juos vadina aisčiais _(aestii, aestiorum gentes)._ Kadan-\ngi Pabaltijy archeologinės iškasenos nerodo jokio kultūros\npasikeitimo, tai reikia manyti, kad jau nuo naujojo akmens am-\nžiaus čia bus gyvenę tie patys aisčiai.
Pirmas, kurs duoda plates-\nnių žinių apie aisčius, yra I amž. gale gyvenęs romėnų istorikas\nTacitas. Savo veikale _„Germania\",_ kalbėdamas apie tautas,\nkurios yra anapus germanų, jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams.\nTen jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą, tikybą, būtinai pami-\nnėdamas ir jų gintarą.
Skandinavijos gotai nuo neatmenamų laikų buvo jūrų keliautojai, kartais pre kiaudavo, bet dažniausiai plėšikaudavo; jų pirmoji veik los vieta buvo Baltijos jūros pakrantės. Tacitas, vardy damas savo veikalo apie germanų papročius medžiagą, kurią paėmė iš senovės rašytojų memuarų, kalba apie gotus kaip tautą, nuo senų laikų gyvenančią kairiojoje Vyslos žemupio pakrantėje. Atrodo, kad jie vien prekiavo Baltijos jūros rytinės pakrantės produktais, ypač gintaru, kurį galėjo nugabenti net į Britaniją ir tiesiog pardavinėti jį kartaginiečiams.
Matyt, priežastis yra ta, kad tuomet nebuvo jokios tautos, su kuria tiesiogiai galima būtų sieti šį pavadinimą. Tik Tacitas, rašęs I mūsų eros amžiaus pabaigoje, paminėjęs germanų gyvenamąsias vie tas, jų kartas ir papročius ir baigdamas savo aprašymus galinga svebų tautos karta, kuri gyveno šiauriausiuose germanų kraštuose, galop pereina prie Prūsijos pakran čių ir prisimena estus. 2inių apie šį pavadinimą jis tur būt turėjo iš germanų, kurie visuomet taip gotiškai vadi no šiuos kraštus ir žmones.
Kai gintaras prikišamas prie ugnies, jis dega kaip dervingas medis dūmijančia, kvapnia liepsna ir kar tu tampa minkštas lyg derva ar sakai“. Siame gana aiš kiame Tacito aprašyme atsiskleidžia ta istorinė tiesa, kad jis turėjo žinių apie lietuvių tautą1, kurią stengėsi apra šyti vadindamas estais. Išnagrinėjęs Tacito geografiją, naujųjų laikų prūsų istorikas nustatė šią Estijos padėtį kaimyninių kraštų atžvilgiu2 3.
Tad atleiskime\nsenovės autoriams, kurių geografinių žinių gavimo gali\nmybės buvo labiau ribotos negu mūsų; jos pražuvo, mums\nliko vien spausdintos Plinijaus ištraukos arba kitų geog\nrafų traktatų fragmentai. Siek tiek labiau venedų reika\nlus aiškina Tacitas 46 skyriuje1. Jis sako, kad jie nepri\nklauso nei sarmatams, nei germanams, turi daug žemių,\nvakaruose teka Vysla; jų kaimynai — estai bei gitonai\n(§§ 66—80), šiaurėje — finai, pietuose — peucinai, o\nrytuose yra nežinomos sritys.