Narbutas siejo Plinijų su padavimu apie saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros. Narbutas Plinijumi grindė teiginį, kad romėnų laivai prieš Kristaus gimimą plaukiojo Baltijos jūroje. Teodoro Narbuto pasakojime Plinijus spalius lokalizavo kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo.
100 ## Puslapis 100 (Hyperborensis). Lietuvių liaudies rugiapjūtės dainose yra posakis „saulės gaivinantis spindulys“, vartojamas pasakymas Garu Kotu; matyt, tai primena padavimą apie Plinijaus14 pastebėtą saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros, kur garbinamoji saulė buvo vadinama Kovos. Apie tai plačiai kalba ponas Riteris savo Siaurės senovės tyrimuose15.
Reikėtų surasti vidurį tarp tų dviejų kraštutinumų. Kad romėnų laivai prieš Kristaus gimimą plaukiojo po Baltijos jūrą, nėra abejonės, nes tai aiškiai liudija Plinijus. Kad Viduržemio jūros pakrančių gyventojai palaikė prekybinius ryšius su Prūsijos gyventojais, renkančiais gintarą, taip pat tiesa7.
Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Vakarų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veiklesnė jų dalis keliavo su gotais.
Vėliau kalbėsime apie šio astronomo keliones, o dabar pasakysime tik tiek, jog visas jo aprašymas yra toks aiškus ir raiškus, kad nedera abejoti: tuometiniai Prūsijos gyventojai nesivadino estais. Jie rinko gintarą Abalo saloje; jį pardavinėjo gotonai. Ši kelionė įvyko 340 metais prieš Kristaus gimimą; nuo tų laikų net iki Tacito senovės autoriai niekur nemini Estijos, nors kai kurie, kaip Diodoras Sicilietis, Melą ir net pats Plinijus, rėmęsis Pitėjo ir kitais kelionių Šiaurės jūromis aprašymais, estų nemini.
Tacitas mini Helvecones4, kurie, kaip sako kai kurie tyrinėtojai, gyvenę Pomeranijoje prie Helio5. Plinijus rašo, jog Hilleviones6, labai gausūs žmonės, gyveno Skandinavijoje. Pasvarsčius nepernelyg didelį Plinijaus geografinių aprašymų tikslumą, šiuose trijuose pavadinimuose galima lengvai įžvelgti lyvių protėvius, priklausiusius keltųgerrnanų tautoms.
Pagaliau, papildydamas aprašymą, cituoju tą patį autorių: Welti, Hossii ir Karbony, — tai toliau į šiaurę prie Baltijos jūros gyvenusios gentys. Plinijus netrukus rašė: „Sako, kad sarmatai, venedai, skirtai ir tūriai gyvena net ligi Vyslos“1. Taip išdėsčius dalyką, ar sugebės kas nors nubraižyti šių tautų žemėlapį?
Tie medžiai, neteisingai laikomi medį mėgdžiojančiomis iškasenomis, yra gintaro sandėliai. Jūroje išilgai prūsų pakrančių slypi ištisos jų girios. Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plinijaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakojimą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neatskirtos nuo medžių žievės1.
