Narbutas siejo Plinijų su padavimu apie saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 100
100 ## Puslapis 100 (Hyperborensis). Lietuvių liaudies rugiapjūtės dainose yra posakis „saulės gaivinantis spindulys“, vartojamas pasakymas Garu Kotu; matyt, tai primena padavimą apie Plinijaus14 pastebėtą saulės, arba Apolono, garbinimą prie Baltijos jūros, kur garbinamoji saulė buvo vadinama Kovos. Apie tai plačiai kalba ponas Riteris savo Siaurės senovės tyrimuose15.
Narbutas Plinijumi grindė teiginį, kad romėnų laivai prieš Kristaus gimimą plaukiojo Baltijos jūroje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 217
Reikėtų surasti vidurį tarp tų dviejų kraštutinumų. Kad romėnų laivai prieš Kristaus gimimą plaukiojo po Baltijos jūrą, nėra abejonės, nes tai aiškiai liudija Plinijus. Kad Viduržemio jūros pakrančių gyventojai palaikė prekybinius ryšius su Prūsijos gyventojais, renkančiais gintarą, taip pat tiesa7.
Teodoro Narbuto pasakojime Plinijus spalius lokalizavo kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 85
Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Vakarų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veiklesnė jų dalis keliavo su gotais.
Teodoras Narbutas pažymi, kad Diodoras Sicilietis, Mela ir Plinijus, rėmęsi Šiaurės jūrų kelionių aprašymais, estų neminėjo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 89
Vėliau kalbėsime apie šio astronomo keliones, o dabar pasakysime tik tiek, jog visas jo aprašymas yra toks aiškus ir raiškus, kad nedera abejoti: tuometiniai Prūsijos gyventojai nesivadino estais. Jie rinko gintarą Abalo saloje; jį pardavinėjo gotonai. Ši kelionė įvyko 340 metais prieš Kristaus gimimą; nuo tų laikų net iki Tacito senovės autoriai niekur nemini Estijos, nors kai kurie, kaip Diodoras Sicilietis, Melą ir net pats Plinijus, rėmęsis Pitėjo ir kitais kelionių Šiaurės jūromis aprašymais, estų nemini.
Teodoro Narbuto pasakojime Plinijus Hilleviones vadino labai gausia Skandinavijoje gyvenusia žmonių grupe.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 93
Tacitas mini Helvecones4, kurie, kaip sako kai kurie tyrinėtojai, gyvenę Pomeranijoje prie Helio5. Plinijus rašo, jog Hilleviones6, labai gausūs žmonės, gyveno Skandinavijoje. Pasvarsčius nepernelyg didelį Plinijaus geografinių aprašymų tikslumą, šiuose trijuose pavadinimuose galima lengvai įžvelgti lyvių protėvius, priklausiusius keltųgerrnanų tautoms.
Teodoras Narbutas cituoja Plinijų, kad sarmatai, venedai, skirtai ir tūriai gyveno iki Vyslos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 101
Pagaliau, papildydamas aprašymą, cituoju tą patį autorių: Welti, Hossii ir Karbony, — tai toliau į šiaurę prie Baltijos jūros gyvenusios gentys. Plinijus netrukus rašė: „Sako, kad sarmatai, venedai, skirtai ir tūriai gyvena net ligi Vyslos“1. Taip išdėsčius dalyką, ar sugebės kas nors nubraižyti šių tautų žemėlapį?
Teodoro Narbuto pasakojime Plinijus užrašė Archelajo pasakojimą apie gintaro žaliavą, dar neatskirtą nuo medžių žievės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 148
Tie medžiai, neteisingai laikomi medį mėgdžiojančiomis iškasenomis, yra gintaro sandėliai. Jūroje išilgai prūsų pakrančių slypi ištisos jų girios. Jūra dažnai išmeta gintarą, prikibusį prie supuvusių šių medžių skiedrų, ir kartu patvirtina Plinijaus užrašytą Kapadokijos karaliaus Archelajo pasakojimą, kad iš Indijos atvežama gintaro žaliavos, dar neatskirtos nuo medžių žievės1.
Teodoro Narbuto teigimu, Plinijaus Baltija pagal Hardua rankraščius ir stebėjimus turėtų vadintis Basilia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 336
Sala, kurią Plinijus vadina Baltija, remdamasis visais Hardua rankraščiais ir stebėjimais, turėtų vadintis Basilia. Anot vienų, ji buvo vienos, anot kitų — trijų dienų kelionės nuo sausumos atstumu. Kiek čia nepatikimumo!2 Fosas, visuomet neigęs Pitėjo lankymąsi Baltijos jūroje, Austraviją, arba Glesariją, nurodo esant fryzų sala Amelandu.
Teodoro Narbuto pasakojime Plinijus mini Carcine įlanką ir to paties pavadinimo miestelį prie Boristenio ir Bugo žiočių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 376
Iš tiesų žinoma ir Plinijaus užrašyta geografinė medžiaga (Lib. IV. C. 12, 13), kur minima jūros įlanka Carcine ir to p.aties pavadinimo miestelis, esantis prie žiočių Boristenio ir Bugo, šio autoriaus vadinto Btigus2. Bet, kalbant apie Gero upę, o ypač apie kraštą, kur yra skitų kapinynas, negalima atmesti prielaidos, kad buvę ir kitų vietų su panašiais, anksčiau ar vėliau Plinijaus užrašytais pavadinimais; tuo atveju, jei šis žymus geografas nesuklydo remdamasis žiniomis, surinktomis iš pernelyg įvairių šaltinių, nes senovės Skitijos žemėlapių leidėjai nemokėjo rasti vietos jo Carcinites** įlankai ir to paties pavadinimo miestui.
Teodoro Narbuto vertinimu, tyrinėtojai nuo Plinijaus kompiliacijų iki Uphageno klydo prielaidose apie skirių ir hirių gentis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 275
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kompiliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2. Pernelyg daug laiko reikėtų tam, kad paneigtume visas hipotezes, o antra vertus, tektų kartoti tai, ką jau rašėme arba ketiname vėliau parašyti. Skiriu kraštas turėjo tokias ribas: iš šiaurės ir rytų jos ėjo Nemuno upe, pradedant nuo tos vietos, j Lydos apskrityje, Rodūnios parapijoje, buvo skiriu gyvenvietė, įsikūrusi Bartėnų seniūnijoje.
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kom piliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 275
Senovės tyrinėtojai, pradedant Plinijaus kompiliacijomis ir baigiant nuodugniai mąstančiu Uphagenu, pasiklysta tarp prielaidų apie skiriu ir hirių gentis, net mokytasis ponas Foigtas patenka į keblią padėtį šia prasme ir daro visiškai netaiklias išvadas2. Pernelyg daug laiko reikėtų tam, kad paneigtume visas hipotezes, o antra vertus, tektų kartoti tai, ką jau rašėme arba ketiname vėliau parašyti. Skiriu kraštas turėjo tokias ribas: iš šiaurės ir rytų jos ėjo Nemuno upe, pradedant nuo tos vietos, j Lydos apskrityje, Rodūnios parapijoje, buvo skiriu gyvenvietė, įsikūrusi Bartėnų seniūnijoje.
Iš tiesų žinoma ir Plinijaus užrašyta geografinė medžia ga (Lib.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bospo ro2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabarti nėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 85
Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Vakarų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veiklesnė jų dalis keliavo su gotais.
Plinijus pateikia pasakojimą, kad sarmatai buvo medų palikuonys, gyvenę prie Dono žemupio ir Juodosios jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 61
Tik iš Plinijaus žinome, kad sarmatai, kaip rašo pasakojimai, yra medų palikuonys, gyvenę prie Dono žemupio ir Juodosios jūros; pirmiausia buvo sarmatai, amazonių karalienių valdomi ginekokratuinenai, po jų evazai, kotai, kikimenai, mesėnai, kostobokai, choatrai, žigai, dandarai, tisagetai, turkai1.
Plinijus rašo, jog Hilleviones6, labai gausūs žmonės, gyveno Skandinavijo je.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 93
Tacitas mini Helvecones4, kurie, kaip sako kai kurie tyrinėtojai, gyvenę Pomeranijoje prie Helio5. Plinijus rašo, jog Hilleviones6, labai gausūs žmonės, gyveno Skandinavijoje. Pasvarsčius nepernelyg didelį Plinijaus geografinių aprašymų tikslumą, šiuose trijuose pavadinimuose galima lengvai įžvelgti lyvių protėvius, priklausiusius keltųgerrnanų tautoms.
Kad romėnų laivai prieš Kristaus gimimą plaukiojo po Bal tijos jūrą, nėra abejonės, nes tai aiškiai liudija Plinijus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 217
Reikėtų surasti vidurį tarp tų dviejų kraštutinumų. Kad romėnų laivai prieš Kristaus gimimą plaukiojo po Baltijos jūrą, nėra abejonės, nes tai aiškiai liudija Plinijus. Kad Viduržemio jūros pakrančių gyventojai palaikė prekybinius ryšius su Prūsijos gyventojais, renkančiais gintarą, taip pat tiesa7.